62. Šios enciklikos tikslas buvo pažvelgti į praeitį, bet pirmiausia rūpintis ateitimi. Kaip ir Rerum novarum, ši enciklika tarsi stovi ant slenksčio naujo šimtmečio ir, Dievui padedant, trokšta būti pasirengusi jį pasitikti.

Tikrų ir amžinų „naujų daiktų“ šaltinis kiekvienu atveju yra begalinė Dievo galybė, kuri teigia: „Štai aš visa darau nauja!“ (Apr 21, 5). Tais žodžiais kreipiamasi iki laikų pabaigos, kai Kristus „perduos karalystę Dievui Tėvui (…), kad Dievas būtų viskas visame kame“ (1 Kor 15, 24. 28). Tačiau krikščionis gerai žino, kad „nauja“, kurio pilnatvės laukiame Viešpaties sugrįžimo momentu, yra pasaulyje nuo pat sukūrimo, o ypač nuo to laiko, kai Jėzuje Kristuje Dievas tapo žmogumi, su Juo ir per Jį sukūrė „naują kūrinį“ (2 Kor 5, 17; Gal 6, 15).

Baigdamas dar kartą dėkoju Visagaliui Dievui, kuris suteikė savo Bažnyčiai šviesos ir stiprybės, kad ji galėtų lydėti žmogų žemės kelionėje į amžinąją paskirtį. Taip pat ir trečiajame tūkstantmetyje Bažnyčia liks tam ištikima, ir žmogus bus jos kelias. Bažnyčia gerai supranta, kad žengia į priekį ne viena, o su Kristumi, savo Viešpačiu. Tai Jis padarė žmogų savo keliu ir veda žmogų net ir tada, kai šis to nesupranta.

Tegu Marija, Atpirkėjo Motina, kuri yra prie Kristaus Jo kelyje į žmones ir su žmonėmis ir eina pirma Bažnyčios maldingoje tikėjimo kelionėje, lydi savo motinišku užtarimu žmoniją, skubančią į jau netolimą naują tūkstantmetį, ištikima Tam, kuris buvo, yra ir bus tas pats per amžius (plg. Žyd 13, 8), - Jėzui Kristui, mūsų Viešpačiui. Jo vardu visus iš širdies laiminu.
 

Parašyta Romoje, prie šv. Petro, 1991 metų gegužės mėnesį, šv. Juozapo Darbininko dieną, tryliktaisiais mano pontifikato metais.
 

JONAS PAULIUS II