11. Dar ir dar kartą skaitydami encikliką dabartinėmis sąlygomis, galime deramai įvertinti nuolatinį Bažnyčios dėmesį ir rūpinimąsi tais žmonėmis, kuriuos ypač pamilo Viešpats Jėzus. Šis Dokumentas – geriausias įrodymas, kad Bažnyčioje egzistuoja vadinamasis „pasirinkimo pirmumas vargšų naudai“ ir jį esu apibūdinęs kaip „specialią pirmumo formą, praktikuojant krikščioniškąją meilę“ ³⁶. Todėl enciklika apie „darbininkų problemas“ yra enciklika apie varginguosius ir apie sunkias sąlygas, kuriomis gyvena daugybė žmonių vykstant naujam ir dažnai staigiam industrializacijos procesui. Ir šiandien įvairiose šalyse panašūs ūkinių, visuomeninių ir politinių permainų procesai sukelia tą patį blogį.

Apeliuodamas į valstybę, kad ji, vadovaudamasi teisingumo principu, pagerintų neturtingų žmonių gyvenimo sąlygas, Leonas XIII tai daro įsitikinęs, jog valstybės pareiga rūpintis bendra gerove ir žiūrėti, kad visose visuomeninio gyvenimo srityse, neišskiriant ūkio, gerbiant kiekvienos srities pagrįstą autonomiją, būtų siekiama šios gerovės. Tačiau, popiežiaus nuomone, tai nereiškia, jog visas visuomenines problemas turėtų spręsti valstybė. Atvirkščiai, jis ne kartą yra pabrėžęs, jog būtina apriboti valstybės kišimąsi ir jos instrumentalinį pobūdį, nes asmuo, šeima ir visuomenė yra pirmesni už valstybę, ir valstybė egzistuoja tam, kad gintų jų teises ar bent jų neslopintų ³⁷.

Nesunku pastebėti, kokie aktualūs šie svarstymai. Prie šios svarbios apribojimų problemos, susijusios su valstybės prigimtimi, dar grįšime; čia išvardyti punktai, kaip ir daugelis kitų enciklikos nurodymų, yra glaudžiai susiję su visuomeniniu mokymu, kurį tęsia Bažnyčia, taip pat su sveika privatinės nuosavybės, darbo, ūkinio proceso, valstybės ir pirmiausia paties žmogaus koncepcijomis. Kitas šio Dokumento temas aptarsime vėliau, apžvelgdami kai kuriuos šių dienų aspektus. Tačiau jau dabar turime aiškiai įsisąmoninti, kad enciklikos ir apskritai viso visuomeninio Bažnyčios mokymo tema ir tam tikra prasme pagrindinė mintis yra teisinga žmogaus asmenybės, jo nepakartojamos vertės koncepcija, nes žmogus yra „vienintelis kūrinys žemėje, kurio Dievas nori dėl jo paties“ ³⁸. Dievas sukūrė jį pagal savo paveikslą ir panašumą (žr. Pr 1, 26), apdovanodamas nepalyginama garbe, kurią ne kartą pabrėžia enciklika. Taigi iš tikrųjų be tų teisių, kurias žmogus įgyja savo darbu, yra ir tokių teisių, kurios visai nesusijusios su jo veikla, bet yra kilusios iš pagrindinės jo asmens vertės.