II. „NAUJI DAIKTAI“ MŪSŲ LAIKAIS
 

12. Rerum novarum metinės nebūtų tinkamai paminėtos, jei šios enciklikos nesusietume su šiomis dienomis. Pagaliau pats Dokumento turinys skatina mus svarstyti jį tuo požiūriu, kaip jame apibūdinama istorinė situacija ir tie numatymai, kurie, įvykiams toliau plėtojantis, pasirodė nuostabiai tikslūs.

Ypač tai patvirtino 1989 metų paskutiniųjų ir 1990 metų pirmųjų mėnesių įvykiai. Šiuos įvykius ir radikalias permainas, kurios vyko po jų, galime suprasti tik fone ankstesnių situacijų, kurios tam tikra prasme yra konkretus bei pamokantis ir Leono XIII numatymų įgyvendinimas, ir kaskart didesnį nerimą keliantys ženklai, kuriuos pastebėjo jo įpėdiniai. Popiežius matė negatyvius padarinius – politinius, visuomeninius ir ūkinius – tos visuomeninės santvarkos, kurią siūlė „socializmas“, tada egzistavęs kaip visuomenės filosofija ir daugiau ar mažiau organizuotas judėjimas. Galime tik stebėtis, kad popiežius pirmiausia kritikuoja „socialistų“ siūlomą „darbininkų problemos“ sprendimą, kai socialistai dar neturėjo galingos valstybės, kaip tai įvyko vėliau, disponuojančios visomis priemonėmis. Tačiau jis teisingai įvertino pavojų, kurį kėlė mases viliojantis siūlymas – paprastas ir radikalus – išspręsti tuometinę darbininkų problemą. Koks tas vertinimas teisingas, ypač aiškiai matome, svarstydami proletariato patirtas baisias neteisybes neseniai supramonintuose kraštuose.

Čia reikia pabrėžti du dalykus: viena, didžiulį popiežiaus įžvalgumą vertinant realią proletariato padėtį – vyrų, moterų ir vaikų; antra, ne mažesnį sugebėjimą pamatyti visą blogį, kurį turėjo sukelti sprendimai, tariamai turintys pakeisti vargingųjų ir turtingųjų padėtį, o realiai skriaudžiantys tuos, kuriems buvo žadama pagalba. Taigi vaistai pasirodė blogesni už pačią ligą. Apibūdindamas to laikotarpio socializmą, siekiantį panaikinti privatinę nuosavybę, Leonas XIII atskleidė jo esmę.

Verta dar kartą atidžiai perskaityti jo žodžius: „Socialistai gi, kurstydami neturtingųjų pavydą turtingiesiems, mano, kad tiems blogumams pašalinti esą reikalinga panaikinti privati gėrybių nuosavybė padarius jas visų nuosavybe…

Privačią nuosavybę pakeitus bendra, esą galima pagydyti dabartines socialines žaizdas ir pasiekti lygų gėrybių bei jų naudojimo paskirstymą. Tačiau ši jų pažiūra ne tik kad yra netinkama išspręsti socialinei įtampai, bet ir patiems darbininkams nenaudinga. Be to, ji labai neteisinga, nes pažeidžia teisėtus savininkus, iškreipia valstybės pareigas ir iš vidaus sukrečia valstybes“ ³⁹. Neįmanoma geriau parodyti tą žalą, kurią turėjo padaryti šios rūšies socializmas, tapęs valstybine sistema, vėliau žinomas „realaus socializmo“ vardu.