13. Giliau apmąstydami dabartį ir susiedami su tuo, kas buvo pasakyta enciklikose Laborem exercens ir Sollicitudo rei socialis, turime pridurti, kad pagrindinė socializmo klaida yra antropologinio pobūdžio. Atskirą žmogų socializmas vertina kaip paprastą elementą ir visuomenės organizmo ląstelę, todėl individo gerovė visiškai priklauso nuo to, kaip veikia visuomeninis-ekonominis mechanizmas; antra vertus, socializmas tvirtina, kad galima garantuoti individui gerovę, visai nepaisant jo paties savarankiško pasirinkimo ir nepriklausomai nuo jo paties prisiimtos individualios ir ypatingos atsakomybės už gėrį ar blogį. Vadinasi, žmogus sutapatinamas su tam tikro kolektyvo visuomeniniais santykiais ir tuo pat metu jis sunyksta kaip asmenybė, kuri, imdamasi savarankiškų moralinių sprendimų, kuria visuomeninę tvarką. Tos klaidingos asmens koncepcijos rezultatas yra deformuota teisė, nustatanti žmogaus laisvės ribas, taip pat nepripažįstanti privatinės nuosavybės. Žmogus, netekęs visko, ką galėtų „pavadinti savu“, netekęs galimybės uždirbti pragyvenimui iš savo verslo, pasidaro priklausomas nuo visuomenės ir nuo tų, kurie ją kontroliuoja, todėl jam sunku išlaikyti savo orumą, ir keliai į autentiškos žmonių bendrijos kūrimą uždaromi.

Iš krikščioniškosios asmenybės koncepcijos būtinai išplaukia tam tikros visuomenės vizija. Pagal Rerum novarum ir visą visuomeninį Bažnyčios mokymą, visuomeninę žmogaus prigimtį išreiškia ne tik valstybė, bet ir įvairios tarpinės grupės, pradedant šeima ir baigiant ūkinėmis, visuomeninėmis, politinėmis ir kultūrinėmis bendrijomis, kurios, kaip tos pačios žmogaus prigimties išraiška, turi – visuomet bendros gerovės rėmuose – savo autonomiją. Šitai pavadinau visuomenės „subjektyvumu“, kurį drauge su individo subjektyvumu sunaikino „realusis socializmas“ ⁴⁰.

Jei toliau paklausime, iš kur kyla ta klaidinga asmenybės prigimties ir visuomenės „subjektyvumo“ koncepcija, turėsime atsakyti, kad pirmasis jos šaltinis yra ateizmas. Atsiliepdamas į Dievo kvietimą, glūdintį pačioje daiktų egzistencijoje, žmogus įsisąmonina savo transcendentalumą. Žmogus pats privalo duoti tą atsakymą, kuris yra jo žmogiškumo viršūnė, ir joks visuomeninis mechanizmas ar kolektyvinis subjektas negali jo pakeisti. Dievo neigimas atima iš asmenybės pagrindą, todėl susiformuoja tokia visuomeninė tvarka, kurioje asmenybės garbingumas ir atsakingumas yra ignoruojami.

Ateizmas, apie kurį kalbame, kartu yra glaudžiai susijęs su švietimo racionalizmu, kuris žmogaus ir visuomenės realybę supranta mechaniškai. Vadinasi, paneigiama svarbiausia žmogaus didybės intuicija, jo transcendencija ir įtampa pasaulio dalykų akivaizdoje, nes savo širdyje jis trokšta gėrio pilnatvės, bet pats nesugeba jos pasiekti; o pirmiausia paneigiama iš čia išplaukianti išganymo būtinybė.