14. Tos ateistinės šaknys nulemia taip pat ir socializmui tam tikrų veiklos priemonių pasirinkimą, kurias smerkia Rerum novarum. Turime galvoje klasių kovą. Iš tikrųjų popiežius nesmerkia visų visuomeninių konfliktų formų: Bažnyčia supranta, kad visuomenėje neišvengiami konfliktai tarp įvairių visuomenės grupių ir kad krikščionio pozicija turi būti ryžtinga ir logiška. Enciklika Laborem exercens vienareikšmiškai pripažino, kad tokio konflikto, kuris reiškia „kovą dėl visuomeninio teisingumo“ ⁴¹, poveikis yra teigiamas. Jau enciklikoje Quadragesimo anno parašyta: „Klasių kova, jei laisva nuo nedraugiškų žygių ir abišalės neapykantos, pamažu virsta tam tikromis padoriomis rungtynėmis, paremtomis teisingumu“⁴².

Tai, kas klasių kovoje smerkiama, veikiau yra idėja tokio  konflikto, kuris nepaiso jokios etikos ar teisės, kuris pažeidžia kito žmogaus asmenybės orumą, o kartu nebegerbia ir savęs; konfliktui stiprėjant, nebeįmanoma protingai susitarti, nes jo tikslas yra ne bendra visuomenės gerovė, o nauda tam tikros visuomenės grupės, kuri savo interesus laiko svarbesniais už bendrą visuomenės gerovę ir stengiasi sunaikinti visa, kas jai prieštarauja. Žodžiu, tai yra „totalinio karo“ doktrina, perkelta į vidinių konfliktų tarp visuomenės grupių plotmę to „totalinio karo“, kurį tos epochos militarizmas ir imperializmas vykdė ir tarptautinių santykių srityje. Doktriną, siekiančią tam tikros pusiausvyros tarp įvairių tautų interesų, pakeitė doktrina, siekianti beatodairiško savo pranašumo, norinti jėga sunaikinti besipriešinančius, naudodama tam įvairias priemones, neišskiriant melo, civilinių gyventojų terorizavimo, masinio naikinimo ginklų (kurie kaip tik anais metais pradėti projektuoti). Marksistinė klasių kova ir militarizmas turi tas pačias šaknis: ateizmas ir žmogaus asmenybės niekinimas, suteikiant pirmumą jėgai prieš teisingumą ir teisę.