15. Enciklika Rerum novarum pasisako prieš gamybos priemonių suvalstybinimą, nes tai kiekvieną pilietį paverstų vienu valstybinės mašinos sraigteliu. Taip pat griežtai kritikuojama valstybės visiško nesidomėjimo ūkine sritimi ir nesikišimo į ją koncepcija. Be abejonės, yra ir tokių autonominių ūkio sričių, į kurias valstybė neprivalo kištis. Tačiau jos pareiga apibrėžti teisines ūkinių santykių vystymosi ribas ir taip sudaryti sąlygas laisvai ekonomikai, kuri yra tam tikras lygybės pagrindas, jog nė viena iš šalių negalėtų būti tiek stipresnė už kitą, kad praktiškai ją pavergtų ⁴³.

Toje srityje enciklika Rerum novarum rodo kelią tokioms reformoms, kurios atgaivintų laisvo žmogaus pagarbą darbui. Šios reformos reikalauja, kad visuomenė ir valstybė pirmiausia imtųsi atsakomybės apsaugoti darbininką nuo jam gresiančio nedarbo. Istoriškai tai galima realizuoti dviem būdais, kurių rezultatai panašūs: tokia ūkine politika, kuri garantuotų augimo pusiausvyrą ir sudarytų sąlygas visus aprūpinti darbu, arba sudarant sąlygas bedarbiams persikvalifikuoti ir taip iš krizės paliestų sričių perkelti darbininkus į kitas, besivystančias.

Be to, visuomenė ir valstybė turi garantuoti tokį atlyginimą, kurio užtektų darbininkui ir jo šeimai pragyventi, be to, leistų jam turėti tam tikrų santaupų. Todėl privalu rūpintis dirbančiųjų gabumų ir talentų puoselėjimu, kad jie dirbtų vis geriau ir produktyviau; bet reikalingas ir akylumas bei atitinkami įstatymai, kad būtų pašalintas gėdingas išnaudojimas, pirmiausia silpniausiųjų darbininkų, imigrantų ar žemiausių visuomenės sluoksnių. Šioje srityje labai svarbus vaidmuo tenka profesinėms sąjungoms, kurios, sudarydamos sutartis, nustato, koks gali būti mažiausias atlyginimas ir kokios turi būti darbo sąlygos.

Pagaliau reikia garantuoti „žmonišką“ darbo ir poilsio laiką, taip pat ir teisę asmenybei laisvai reikštis darbovietėje, be to, jokiu būdu negali būti pažeista darbininko sąžinės laisvė ar jo orumas. Čia pravartu priminti profesinių sąjungų vaidmenį – jos turi būti ne tik priemonė deryboms vesti, bet ir „vieta“, kur darbininkai galėtų pareikšti savo nuomonę. Šios sąjungos ugdo autentišką darbo kultūrą ir padeda darbininkams aktyviai dalyvauti įmonės gyvenime ⁴⁴.

Siekdama šių tikslų, valstybė turi prisidėti ir tiesiogiai, ir netiesiogiai. Netiesiogiai laikydamasi pagalbos principo  turi sudaryti sąlygas, kurios skatintų laisvą ūkinę veiklą, todėl atsirastų daugiau darbo vietų ir išteklių šaltinių. Tiesiogiai, pagal solidarumo principą, gindama silpnesnį apribotų autonomiją tų, kurie nustato darbo sąlygas, ir kiekvienu atveju garantuotų minimalias lėšas bedarbių išlaikymui ⁴⁵.

Enciklika ir su ja susijęs visuomenės mokslas turėjo įtakos įvairiems pasikeitimams, kurie vyko XIX ir XX amžių sandūroje. Ta įtaka pasireiškė daugeliu reformų įvairiose srityse: visuomeninės globos, pensijų, draudimo ligos ar nelaimingo atsitikimo atvejais, labiau gerbiant darbo žmonių teises ⁴⁶.