17. Skaitydami encikliką popiežiaus Leono XIII ⁴⁷ plataus mokymo kontekste, matome, kad joje nurodytos klaidos ūkinėje-visuomeninėje srityje padariniai dar liūdnesni. Ta klaida, kaip jau minėjome, yra koncepcija tokios žmogaus laisvės, kuri nepaiso tiesos, o kartu ir pareigos gerbti kitų žmonių teises. Tokios laisvės esmė – tai savimeilė, kuri nesidrovi niekinti Dievą ir artimą, savimeilė, kuri pripažįsta tik savo naudą ir nepaklūsta jokiems teisingumo reikalavimams ⁴⁸.

Liūdniausi šios klaidos padariniai – tai tragiški karai, kurie sukrėtė Europą ir pasaulį tarp 1914 ir 1945 metų. Tų karų priežastis – militarizmas ir agresyvus nacionalizmas bei su juo susijusios totalitarizmo formos, taip pat klasių kova, vidiniai ir ideologiniai konfliktai. Be baisios neapykantos ir skriaudų krūvio, padidėjusio dėl atskirų valstybių neteisingų tarptautinių ir vidinių santykių, nebūtų kilę tokie žiaurūs karai, į kuriuos įsitraukė didžiosios šalys: šių karų metu buvo pažeidinėjamos švenčiausios žmogaus teisės, sudaromi ir realizuojami ištisų tautų ir visuomenės grupių naikinimo planai. Čia prisiminkime žydų tautą, kurios baisus likimas tapo simboliu aberacijos, galinčios ištikti žmogų, kai jis nusigręžia nuo Dievo.

Tačiau neapykanta ir neteisingumas užvaldo tautas ir stumia jas veikti tik tada, kai jas organizuojant ir įgaliojant nugali ideologija, kuri pagrįsta neapykanta, o ne žmogaus teisėmis ⁴⁹. Enciklika Rerum novarum pasisakė prieš neapykantos ideologiją ir nurodė kelią, kaip vadovaujantis teisingumu pašalinti prievartą ir skriaudas. Šių baisių įvykių atminimas turėjo įtakos visų žmonių veiklai, o ypač tautų vadovams mūsų laikais, kai naujos neteisybės vėl kursto neapykantą ir kai atsiranda naujos ideologijos, toleruojančios prievartą.