18. Tiesa, kad nuo 1945 metų Europoje ginklai tyli, tačiau negalima pamiršti, kad tikroji taika niekada nebuvo karinės pergalės rezultatas, nes ji pašalina karo priežastis ir sutaiko tautas. Tuo tarpu jau daug metų Europoje ir pasaulyje esanti situacija veikiau yra karo nebuvimas negu tikra taika. Pusė kontinento pateko į komunistinės diktatūros valdžią, o antroji pusė, kuriai gresia tas pats pavojus, organizavo gynybos prieš jį sistemą. Daugelis tautų, netekusios apsisprendimo teisės, atsidūrė tos imperijos gniaužtuose, kur norima sunaikinti jų istorinę atmintį ir pakirsti šimtametės jų kultūros šaknis. Dėl to prievartinio padalijimo daugybė žmonių turėjo palikti savo gimtinę ir yra prievarta deportuoti.

Beprotiškos ginklavimosi varžybos suryja atsargas, reikalingas ūkio vystymui viduje ir pagalbai labiausiai nuskurdintiems kraštams. Technologinė ir mokslinė pažanga, turinti prisidėti prie žmogaus gerovės, verčiama tarnauti karo reikalams: mokslas ir technika panaudojami vis tobulesnių ir galingesnių ginklų gamybai, tuo pat metu reikalaujant, kad ideologija, kuri yra išsigimusi filosofija, moksliškai pateisintų naują karą. Karas ne tik laukiamas, ne tik jam pasirengta, bet daugelyje pasaulio šalių iš tikrųjų vyksta mūšiai, liejasi kraujas. Bažnyčios dokumentuose smerkiama blokų ir imperijų logika, o enciklikoje Sollicitudo rei socialis ⁵⁰ teigiama, kad ginčai ir konfliktai, kylantieji Trečiojo Pasaulio šalyse, yra sąmoningai kurstomi ir naudojami pakenkti priešininkams.

Ekstremistinės grupės, mėginančios tuos ginčus spręsti ginklu, lengvai gauna karinę ir politinę paramą, ginklų ir karinį parengimą, o tie, kurie stengiasi rasti taikius ir humaniškus sprendimus, gerbdami teisingus visų suinteresuotų pusių interesus, yra vieniši ir dažnai tampa priešo aukomis. Laikinoji taika, prasidėjusi po Antrojo pasaulinio karo, taip pat buvo viena iš pagrindinių priežasčių, kad militarizuojamos Trečiojo Pasaulio šalys, jose vyksta brolžudiški karai, plinta terorizmas ir vis barbariškesnės tampa politinės-militaristinės kovos priemonės. Visame pasaulyje kilo atominio karo pavojus, karo, žmonijos sunaikinimo grėsmė. Mokslas, pajungtas militaristiniams tikslams, į ideologijos kurstomos neapykantos rankas atiduoda lemtingus instrumentus. Tačiau karas gali baigtis ne vienų pergale, o kitų pralaimėjimu, bet žmonijos savižudybe. Taigi reikia atsisakyti į karą stumiančios logikos ir pačios koncepcijos, pagal kurią kova, kai siekiama sunaikinti priešą, interesų priešingybė ir karas – tai istorijos vystymosi ir pažangos veiksniai ⁵¹. Sąmoningai atsisakius tos koncepcijos, neabejotinai bus palaužta ir „totalinio karo“ logika, ir „klasių kovos“ logika.