19. Tačiau ši situacija po Antrojo pasaulinio karo tik pradedama suvokti, nes dėmesį prikausto komunistinio totalitarizmo plitimas didesnėje Europos dalyje ir kitose pasaulio šalyse. Karas, turėjęs grąžinti laisvę ir atstatyti tautų teises, pasibaigė, nepasiekęs tų tikslų; maža to, situacija daugeliui tautų, ypač labiausiai nukentėjusioms, susiklostė visai priešinga tiems tikslams. Galima sakyti, kad dėl situacijos jos patyrė įvairiopą reakciją.

Po karinių sunaikinimų kai kuriose šalyse ir srityse stengtasi konstruktyviai atkurti demokratinę visuomenę, kuri vadovautųsi visuomeniniu teisingumu, kurio nesilaiko revoliucinis komunizmas, išnaudojantis ir engiantis daugybę žmonių. Tie mėginimai dažniausiai būna pastangos išlaikyti laisvosios rinkos mechanizmus – pinigų stabilumą ir tvirtus visuomeninius santykius – garantuoti natūralią ūkio plėtotę, kuri leistų žmonėms savo darbu kurti geresnę ateitį sau ir savo vaikams. Tuo pat metu šios šalys rūpinasi, kad rinkos mechanizmai nebūtų vienintelis visuomenės gyvenimo pagrindas, ir siekia, kad jais užsiimtų visuomeninė kontrolė, kuri turi realizuoti žemės gėrybių visuotinės paskirties principą. Palyginti didelės darbo galimybės, solidi visuomeninio aprūpinimo sistema ir profesinis pasirengimas, laisvė jungtis į draugijas, veiksminga profesinių sąjungų veikla, aprūpinimas nedarbo atveju, priemonės, kurios garantuoja teisę dalyvauti visuomeniniame gyvenime, nulemia, kad darbas nustoja būti „preke“, ir garantuoja, kad jis bus gerai atliktas.

Yra ir kitų visuomeninių jėgų ir idėjinių srovių, kurios pasisako prieš marksizmą, kuria „tautinio saugumo“ sistemas, numatančias smulkmenišką visos visuomenės kontrolę, kad neįsiskverbtų marksizmas. Labai vertindamos ir didindamos valstybės galią, jos turi saugoti visuomenę nuo komunizmo, tačiau taip veikdamos labai rizikuoja sunaikinti tą laisvę ir tas žmogaus asmenybės vertybes, dėl kurių reikia priešintis komunizmui.

Dar vienas praktinis atsakymas komunizmui – tai gerovės visuomenė arba vartotojų visuomenė. Ji nori suduoti smūgį marksizmui grynai materialinėje srityje, parodydama, kad laisvos rinkos visuomenė gali geriau patenkinti materialinius žmogaus poreikius, bet visai nekalba apie dvasines vertybes.

Jeigu tiesa, kad tas visuomenės modelis, išryškindamas marksizmo nesėkmes, kuriant naują ir geresnę visuomenę, tuo pat metu nepripažindamas, kad moralė, teisė, kultūra ir religija yra vertybės ir turi turėti autonomiją, susisieja su marksizmu savo pastangomis nukreipti žmogų tik į ekonominę sritį ir materialinių poreikių tenkinimą.