III. 1989 METAI
 

22. Esant pasaulyje minėtai situacijai, kuri buvo plačiau nušviesta enciklikoje Sollicitudo rei socialis, galime įvertinti netikėtus ir viltingus paskutiniųjų metų įvykius. Neabejotina, kad kulminacinis taškas – 1989 metų įvykiai Vidurio ir Rytų Europoje, bet jie palietė ir platesnius geografinius horizontus. Devintojo dešimtmečio laikotarpiu kai kuriose Lotynų Amerikos, taip pat Afrikos ir Azijos šalyse palaipsniui žlugo diktatorių valdžios; kitos šalys pradeda sunkią, bet vaisingą kovą dėl teisingesnių politinės valdžios formų, kurios leistų savo piliečiams aktyviai dalyvauti krašto gyvenime. Svarbus ir net lemiamas to proceso faktorius buvo Bažnyčios veikla, ginant ir stiprinant žmogaus teises: toje labai ideologizuotoje aplinkoje, kur priklausymas tam tikrai grupei buvo vertinamas labiau už visuotinę žmogaus garbę, Bažnyčia paprastai ir tvirtai skelbė, kad kiekvienas žmogus, nepaisant jo asmeninių įsitikinimų, turi savyje Dievo atvaizdą, todėl nusipelno pagarbos. Tokioms pažiūroms dažniausiai pritarė dauguma tautų, o tai skatino ieškoti tokių kovos būdų ir politinių sprendimų, kurie nepažeistų asmenybės orumo.

Šiame istoriniame procese išryškėjo naujos demokratijos formos, kurių nors ir trapios politinės bei visuomeninės struktūros leidžia tikėtis permainų, tačiau jas slegia didžiulės neteisingumo ir skriaudų skolos, taip pat sugriautas ūkis ir gilūs visuomeniniai konfliktai. Kartu su Bažnyčia dėkodamas Dievui už tą liudijimą, ne kartą didvyrišką, kurį tomis ir sunkiomis sąlygomis teikė daugelis ganytojų, krikščioniškos bendrijos ir atskiri tikintieji bei kiti geros valios žmonės, meldžiuosi, kad Jis laimintų visas pastangas sukurti geresnę ateitį. Už tai yra atsakingi ne tik atskirų šalių piliečiai, bet ir visi krikščionys bei geros valios žmonės. Reikia pasakyti, kad sunkias tų šalių problemas galima išspręsti per dialogą ir solidarumą, o ne kova ar karu, norint sunaikinti priešą.