24. Antrasis krizės veiksnys, be abejonės, ūkinės sistemos nelankstumas, ir tai ne tik techninė problema, o veikiau žmogaus teisių į iniciatyvą, nuosavybę ir ekonominę laisvę pažeidimo rezultatas. Šiuo aspektu reikia vertinti ir kultūrinį bei tautinį lygį; negalima suprasti žmogaus, analizuojant tik jo ūkinį aktyvumą ar apibūdinti jį pagal klasinę priklausomybę. Žmogų geriau pažįstame, vertindami jį kultūros, kalbos, istorijos, pagrindinių egzistencijos faktų – gimimo, meilės, darbo, mirties – požiūriu. Kiekvienos kultūros ašis yra žmogaus pažiūra į didžiausią paslaptį – Dievo paslaptį. Visų tautų kultūros yra iš esmės skirtingi atsakymai į asmenybės egzistencijos prasmės klausimą, o kur šio klausimo vengiama, sunyksta tautų kultūra ir moralė. Todėl kova dėl darbo apsaugos spontaniškai sutapo su kova dėl kultūros ir tautų teisių.

Tačiau tikroji tų „naujų daiktų“ priežastis yra dvasinė tuštuma, kuri atsirado dėl ateizmo, palikusio jaunąją kartą be kelrodžio; tiesa, neretai jaunoji karta, nuolat ieškodama savo tapatybės ir gyvenimo prasmės, iš naujo atrasdavo savo tautų religines šaknis ir patį Kristų, kaip adekvatų egzistencinį atsakymą į gėrio, tiesos ir gyvenimo troškimą, glūdintį kiekvieno žmogaus širdyje. Tie ieškojimai sėmėsi energijos iš liudijimo tų žmonių, kurie sunkiomis sąlygomis ir persekiojami liko ištikimi Dievui. Marksistai pranašavo, kad su šaknimis išraus iš žmogaus širdies Dievo poreikį, bet realybė parodė, kad to nepavyks padaryti jos neprievartaujant.