31. Iš naujo skatinant mokymą apie nuosavybės teisę ir visuotinę gėrybių paskirtį mūsų laikų požiūriu, galima paklausti, iš kur atsirado gėrybės, kurios palaiko žmogaus gyvybę, tenkina jo poreikius ir yra jo teisių esmė.

Pirmasis šaltinis viso to, kas gera, yra pats Dievas, kuris sukūrė žemę ir žmogų, žmogui atidavė žemę, kad savo darbu padarytų ją vaisingą ir džiaugtųsi jos vaisiais (žr. Pr 1, 28-29). Dievas atidavė žemę visai žmonių giminei, kad išlaikytų visus savo narius, nieko neišskirdama ir niekam neteikdama pirmumo. Tai sudaro visuotinės žemės gėrybių paskirties pagrindą. Savo derlingumu ir dosnumu tenkindama žmonių poreikius, žemė yra pirmoji dovana, kurią Dievas davė žmogui, kad palaikytų jo gyvybę. Žemė neduoda vaisių, jei Dievo dovaną gavęs žmogus jos tinkamai neįvertina, tai yra nesiima darbo: tik per darbą savo sumanumu ir būdamas laisvas žmogus sugeba viešpatauti žemėje ir joje gyventi. Šitokiu būdu jis pasisavina sau dalį žemės, įsigydamas ją savo darbu. Čia yra privačios nuosavybės pradžia. Tačiau aišku, kad jis negali trukdyti kitiems žmonėms turėti dalį Dievo dovanos, ir privalo bendrai su jais įsisavinti žemę.

Praeityje, kiekvienos žmonių visuomenės pradžioje, visuomet bendrai veikė tie du veiksniai – darbas ir žemė; tačiau jų santykis ne visuomet buvo toks pat. Seniau natūralus žemės derlingumas iš tikrųjų buvo pagrindinis turtas, o darbas tarsi papildė jį ir jam padėjo. Mūsų laikais žmogaus, kuriančio materialines ir nematerialines gėrybes, darbo reikšmė daug didesnė; kaskart aiškiau matome, kaip vieno žmogaus darbas natūraliai susipina su kitų žmonių darbu. Šiandien labiau negu kada nors dirbti – reiškia dirbti su kitais ir dirbti kitiems, - kitaip sakant, dirbti ką nors kam nors. Kuo labiau žmogus sugeba pažinti gamybos galimybes ir kuo geriau žino, kokie poreikiai to žmogaus, kuriam dirbama, tuo vaisingesnis ir produktyvesnis yra jo darbas.