33. Tačiau reikia numatyti ir parodyti tuos pavojus ir problemas, susijusius su šiuo procesu. Iš tikrųjų daug, gal net dauguma žmonių neturi tokių priemonių, kurios leistų jiems tinkamai įsigilinti į vidinę įmonės sistemą, kurioje svarbiausia yra darbas. Jie neturi galimybės įgyti svarbiausių žinių, kurios leistų pasireikšti jų kūrybiniams gabumams ir ugdyti savo gabumus. Jie negali užmegzti pažinčių ir tokių abipusių ryšių, kurie leistų džiaugtis pripažinimu ir išryškintų jų privalumus. Trumpai sakant, jie yra jeigu ne išnaudojami, tai dažnai paliekami nuošalyje, ir ūkis plėtojamas, galima sakyti, per jų galvas, net jeigu tiesiog ir neriboja jau ir taip siauros erdvės jų ūkinei veiklai, iš kurios jie gyvena. Neišlaikydami naujų prekių gamybos būdų ir poreikių patenkinimo konkurencijos, su kuria anksčiau galėjo susidoroti tradicinėmis organizacinėmis formomis, viliojami jiems nepasiekiamų turtų spindesio, kartu būtinybės verčiami, tie žmonės užplūsta Trečiojo pasaulio miestus, dažnai kultūriniu požiūriu išrauti iš savo aplinkos, bauginami laikinumo, negalėdami integruotis. Nevertinamos jų realios žmogiškos galimybės, dažnai mėginama išbraukti juos iš istorijos, taikomos įvairios priverstinės demografinės kontrolės formos, prieštaraujančios žmogaus orumui.

Tiesa, daugelis žmonių nėra visuomenės žeminami, bet gyvena tokiomis sąlygomis, kurios verčia juos be paliovos kovoti, kad būtų patenkinti jų pagrindiniai poreikiai, taigi esant tokiai situacijai, kai vadovaujamasi pirmykščio „negailestingojo“ kapitalizmo principais ir kai pasireiškia niūriausi pirmosios industrializacijos fazės reiškiniai. Kitais atvejais pagrindinis ūkinio proceso elementas tebėra žemė, bet tie, kurie ją dirba, nėra jos savininkai ir gyvena beveik feodalinėmis sąlygomis ⁷¹. Panašiomis sąlygomis dar aiškiau negu Rerum novarum enciklikos laikais galima kalbėti apie nežmonišką išnaudojimą. Nepaisant didelių pasikeitimų, kurie įvyko labiausiai išsivysčiusiose visuomenėse, anaiptol neišnyko humanitarinio pobūdžio kapitalizmo trūkumai, kai daiktai yra svarbesni už žmones; priešingai, neturtingieji dabar kenčia ne tik dėl materialinių gėrybių trūkumo, bet taip pat dėl menkų žinių ir sugebėjimų, nes tai neleidžia jiems išsiveržti iš žeminančios priklausomybės.

Deja, tokiomis sąlygomis gyvena dauguma Trečiojo pasaulio šalių gyventojų. Tačiau klystume, jei „Trečiąjį pasaulį“ suprastume vien geografine prasme. Kai kuriuose jo rajonuose ir kai kuriose visuomenės grupėse vystosi procesai, siekiant geriau panaudoti ir materialines atsargas, ir „žmonių rezervus“.

Dar neseniai buvo manoma, jog neturtingos šalys gali vystytis tik atsiskyrusios nuo pasaulinės rinkos ir pasitikėdamos tik savo jėgomis. Pastarųjų metų patirtis parodė, jog tos šalys, kurios pasirinko izoliaciją, nustojo vystytis arba atsiliko, o tos, kurios įsijungė į bendrą tarpusavio ūkinių ryšių sistemą tarptautiniu mastu, tuomet pažengė į priekį. Todėl atrodo, kad didžiausia problema – turėti lygias galimybes dalyvauti tarptautinėje rinkoje, kuri remiasi ne vienpusiška gamtinių atsargų eksploatacija, bet geresniu žmogaus galimybių panaudojimu ⁷².

Trečiajame pasaulyje vykstantys reiškiniai būdingi ir išsivysčiusioms šalims, kur dėl nuolat kintančių gamybos būdų ir gėrybių vartojimo devalvuojami jau įgyti sugebėjimai ir patikrintas profesinis pasirengimas, verčiama nuolat kelti kvalifikaciją ir prisitaikyti prie pasikeitimų. Tie, kurie nesugeba žengti kartu su nuolatine pažanga, lengvai gali atsidurti nuošalyje, o kartu su jais seni žmonės, jaunuomenė, nesugebanti įsijungti į visuomeninį gyvenimą, ir apskritai silpniausieji bei vadinamasis Ketvirtasis pasaulis. Tokiomis sąlygomis ir moters padėtis anaiptol nėra lengva.