41. Marksizmas kritikavo kapitalistinę buržuazinę visuomenę ir kaltino ją, kad žmogaus egzistencijos pagrindu tapo prekė ir pasireiškė žmonių susvetimėjimas. Tas kaltinimas neabejotinai remiasi klaidinga ir neveiksminga susvetimėjimo koncepcija, iškeliant ją vienintelę gamybos ir nuosavybės santykiuose arba pripažįstant jos materialistinį pagrindą; maža to, neigiant rinkos santykių pozityvumą ir teisėtumą toje srityje, kuri yra jiems būdinga. Taigi galų gale tvirtinama, kad susvetimėjimo galima išvengti tik kolektyvinio tipo visuomenėje. Tačiau socialistinių šalių karti istorinė patirtis įrodė, kad kolektyvizmas nepanaikina susvetimėjimo, o veikiau jį sustiprina dėl būtinų daiktų trūkumo ir ūkinio neproduktyvumo.

Tačiau istorinė Vakarų patirtis patvirtina, kad net tada, jeigu marksistinė susvetimėjimo analizė ir jos supratimas yra neteisingi, toks susvetimėjimas, susijęs su tikros egzistavimo prasmės praradimu, pastebimas ir dabartinėje Vakarų visuomenėje. Tas susvetimėjimas pasireiškia ir vartojimo srityje, kur žmogus įsipainiojęs į klastingų ir tariamų malonumų tinklą tada, kai jam reikalinga pagalba, kad galėtų autentiškai ir konkrečiai realizuoti savo asmenybę. Susvetimėjimas pasireiškia ir darbo srityje, kai jis organizuojamas tik stengiantis gaminti kuo daugiau produkcijos ir gauti maksimalų pelną, nesirūpinant, kaip darbininkas galės realizuoti save kaip žmogus. Tai priklausys nuo to, ar jis galės vis aktyviau dalyvauti autentiškoje ir draugiškoje bendrijoje, ar taps dar labiau vienišas tuose sudėtinguose santykiuose, kurie susiklostė dėl beatodairiškos konkurencijos ir susvetimėjimo, kai darbininkas vertinamas kaip priemonė, o ne kaip tikslas.

Tenka pažvelgti į susvetimėjimą krikščionybės požiūriu, pažymint, kad susvetimėjimo esmė – pasikeitęs ir tikslų ir priemonių santykis: žmogus, nesuvokdamas nei savo paties, nei artimo asmens orumo ir didybės, neturi galimybės iki galo išgyventi savo žmogiškumą ir užmegzti tuos solidarumo ir bendrumo su kitais žmonėmis ryšius, dėl kurių buvo Dievo sukurtas. Juk žmogus, laisvai aukodamasis, iš tikrųjų tampa savimi ⁸¹; tas savęs atidavimas yra galimas dėl svarbiausio žmogaus asmenybės transcendentinio sugebėjimo. Žmogus negali aukotis dėl kažko, kas yra grynai žmogiškas sumanymas, abstrakčiam idealui ar apgaulingai utopijai. Būdamas asmuo, gali save dovanoti kitam asmeniui ar kitiems asmenims, ar pagaliau Dievui, nes Dievas yra jo egzistencijos kaltininkas ir tik Jis gali visiškai priimti tą dovaną ⁸². Todėl susvetimėjęs yra toks žmogus, kuris nenori atsiskleisti, nenori savęs padovanoti nei sudaryti tikrą žmonių bendriją, siekiančią savo galutinės paskirties – Dievo. Susvetimėjusi yra visuomenė, kuri per visuomenines organizacijas, gamybą ir vartojimą trukdo ir tą dovaną atiduoti, ir siekti žmonių solidarumo.

Vakarų visuomenėje buvo panaikintas išnaudojimas, bent jau tos jo formos, kurias analizavo ir aprašė Marx. Tačiau nebuvo įveiktas susvetimėjimas, pasireiškiantis įvairiomis išnaudojimo formomis, kai žmonės pasinaudoja vienas kitu kaskart rafinuotesniais būdais tenkindami savo privačius ir antraeilius poreikius, nepastebėdami svarbiausių ir tikrų poreikių, neieškodami būdų, kaip patenkinti kitų poreikius ⁸³. Žmogus, kuris rūpinasi beveik tik tuo arba daugiausia tuo, kad galėtų turėti ir vartoti, jau nepajėgia valdyti savo instinktų ir aistrų ir, paklusdamas tiesai, padaryti juos priklausomus nuo savęs; toks žmogus jau nebegali būti laisvas: klusnumas tiesai apie Dievą ir žmogų yra pirmoji laisvės sąlyga, leidžianti žmogui sureguliuoti savo poreikius, savo troškimus pagal tam tikrą hierarchiją, kad turimi daiktai padėtų jam tobulėti. Tačiau tam tobulėjimui gali trukdyti visuomeninių informacijos priemonių manipuliacijos, kai organizuotai ir atkakliai peršamos naujos mados ir požiūriai, ir pasidaro sunku kritiškai analizuoti prielaidas, kuriomis tie požiūriai remiasi.