42. Dabar grįžkime prie pirmosios dalies klausimo: ar galima pasakyti, kad komunizmo pralaimėjimas reiškia kapitalizmo kaip visuomeninės sistemos pergalę ir kad jo turi siekti tie kraštai, kuriuose vyksta visuomenės ir ūkio pertvarka? Ar tai tas modelis, kurį reikia propaguoti Trečiojo pasaulio šalyse, ieškant tinkamo ūkinio ir politinio vystymosi kelio?

Atsakyti iš tikrųjų sunku. Jeigu „kapitalizmo“ vardu vadinama ekonominė sistema, kuri pripažįsta verslų, rinkos, privatinės nuosavybės pagrindinį ir pozityvų vaidmenį, taip pat atsakomybę už gamybos priemones bei laisvą žmogaus iniciatyvą ūkinėje veikloje, tai į anksčiau pateiktą klausimą tikriausiai reikėtų atsakyti teigiamai, nors gal tikslesni būtų išsireiškimai „verslų ekonomika“, „rinkos ekonomika“ ar paprasčiausiai „laisvoji ekonomika“. Bet jei „kapitalizmas“ suprantamas kaip sistema, kurioje ūkinės laisvės neriboja teisinė sistema, tarnaujanti integralinei žmogaus laisvei ir laikoma ypatingu matu tos laisvės, kuri pirmiausia yra etinio ir religinio pobūdžio, tai tokiu atveju atsakymas neabejotinai ginčytinas.

Marksistinė koncepcija pralaimėjo, bet, kaip ir anksčiau, pasitaiko išnaudojimo faktų, ypač Trečiajame pasaulyje, taip pat pastebimas žmonių susvetimėjimas, ypač labiausiai išsivysčiusiose šalyse, o prieš jį griežtai pasisako Bažnyčia. Daugybė žmonių kaip ir anksčiau gyvena labai skurdžiai materialiniu ir moraliniu požiūriu. Žlugus komunistinei sistemai, daugelyje šalių neabejotinai išnyko viena iš kliūčių, neleidusi veiksmingai ir realiai spręsti tų problemų, tačiau to nepakanka, kad jas būtų galima iki galo išspręsti. Tiesą sakant, yra pavojus, kad gali paplisti radikaliosios ideologijos kapitalizmas, kuris net nemėgina nagrinėti tų problemų, laikydamas a priori pasmerktus nepasisekimui visus būdus joms išspręsti, aklai tikintis, kad jos išnyks laisvosios rinkos sąlygomis.