VI. ŽMOGUS YRA BAŽNYČIOS KELIAS
 

53. Leonas XIII taip rašė apie proletariato skurdą: „Šio dalyko imamės su pasitikėjimu ir pilna savo teise (…), tylėdami nusikalstume savo pareigoms“ ¹⁰⁷. Per paskutinįjį šimtmetį Bažnyčia pasisakė daug kartų, iš arti stebėdama, kaip nepaliaujamai didėja socialinė problema, ir darė tai anaiptol ne todėl, kad atgautų turėtas privilegijas ar primestų kokią nors savo koncepciją. Tai darydama ji vadovavosi tik rūpesčiu žmogumi ir atsakomybe už jį, kurį jai patikėjo pats Kristus, tą žmogų, kurio, kaip teigia II Vatikano Susirinkimas, Dievas norėjo – kaip vienintelio kūrinio – dėl paties žmogaus, kuriam numatė savo planą, būtent: troškimą leisti jam dalyvauti amžinajame išganyme. Čia turima omenyje ne „abstraktus“, bet realus, „konkretus“ ir „istorijos“ žmogus, t. y. kiekvienas žmogus, nes Atpirkimo Paslaptis lietė kiekvieną, ir per tą paslaptį Kristus amžiams susivienijo su kiekvienu ¹⁰⁸. Todėl Bažnyčia negali apleisti žmogaus: „tas žmogus yra pirmasis kelias, kuriuo turi žengti Bažnyčia, vykdydama savo pasiuntinybę (…), kelias, pažymėtas paties Kristaus, kelias, kuris nuolat veda per Įsikūnijimo ir Atpirkimo Paslaptis“ ¹⁰⁹.

Tai yra vienintelis įkvėpimo šaltinis, iš kurio semiasi Bažnyčios visuomeninis mokymas. Jeigu Bažnyčia tą mokymą plėtojo pamažu ir sistemingai, ypač pradedant data, kurios sukaktį minime, tai todėl, kad visos Bažnyčios doktrinos paveldo centre yra žmogus su savo konkrečia nusidėjėlio ir teisiojo realybe.