3. Dabar noriu pasiūlyti „iš naujo paskaityti“ popiežiaus Leono XIII encikliką ir paraginti „pažvelgti atgal“, tai yra įsigilinti į jos tekstą, kad suvoktume, kokie svarbūs pagrindiniai jos principai, liečiantys darbininkų problemą. Siūlau taip pat „apsižvalgyti aplinkui“, įvertinti „naujas aplinkybes“, kuriomis mes gyvename, kurios – galiu pasakyti – labai skiriasi nuo „naujų aplinkybių“, kurios susiklostė paskutiniaisiais praėjusio amžiaus dešimtmečiais. Pagaliau raginu „pažvelgti į ateitį“, kurioje jau regime trečiąjį krikščioniškosios eros tūkstantmetį, kupiną nežinomybės, bet taip pat daug žadantį. Ta nežinomybė ir tos viltys žadina mūsų vaizduotę ir kūrybinę mintį, ir kartu moko mus, kad, būdami Kristaus, „vienintelio Mokytojo“ (žr. Mt 23, 8) mokiniai, jaučiame šventą pareigą rodyti kelią, skelbti tiesą ir teikti gyvenimą, „kuriuo yra Jis pats“ (žr. Jn 14, 6).

Šitaip bus ne tik patvirtinta enciklikos mokymo stabili vertė, bet ir atsiskleis tikroji Bažnyčios Tradicijos reikšmė. Bažnyčios, kuri – visuomet gyva ir dinamiška – stovi ant mūsų tėvų padėto pamato tikėjime, ypač ant to, kurį Apaštalai perdavė Bažnyčiai ⁵ Jėzaus Kristaus vardu ir vietoj kurio „niekas negali dėti kito“ (žr. 1 Kor 3, 11).

Leoną XIII vertė prabilti tai, kad jis suprato savo kaip Petro įpėdinio misiją. Tuo pačiu supratimu šiandien vadovaujasi jo įpėdiniai. Kaip Leoną XIII ir kitus prieš jį ir po jo buvusius popiežius taip ir mane įkvepia Evangelijos „Rašto aiškintojas, tapęs dangaus karalystės mokiniu“, apie kurį Kristus sako, kad jis „panašus į šeimininką, kuris iškelia iš savo lobyno naujų ir senų daiktų“ (Mt 13, 52). Lobynas yra didžiulė Bažnyčios Tradicijos srovė. Ta srovė neša „senus daiktus“, perimtus ir perduotus nuo pradžios, ir leidžia iššifruoti „naujus daiktus“, tarp kurių gyvena Bažnyčia ir pasaulis.

Tokie „daiktai“, kurie patekę į Tradicijos srovę tampa „senais“ ir teikia progų bei medžiagos Tradicijos ir tikėjimo praturtinimui, yra ir vaisinga veikla tų milijonų žmonių, kurie dėl Bažnyčios mokslo įtaikos stengiasi semtis iš jo įkvėpimo ir užsiangažuoti pasaulyje. Veikdami individualiai ar susivieniję į įvairias grupes, draugijas ir organizacijas, jie tartum įsijungė į didžiulį judėjimą, ginantį žmogaus asmenybę ir saugantį jo garbę, ir istorinių įvykių metu prisidėjo prie teisingesnės visuomenės kūrimo ar bent protestavo prieš neteisingumą ir bandė jį apriboti.

Šios enciklikos tikslas – išryškinti aktualius tuos Leono XIII suformuluotus principus, kurie yra Bažnyčios paveldėjimas ir – atsižvelgiant į Mokomosios Valdžios autoritetą – turi įpareigojančią galią. Tačiau ganytojo rūpestis skatina mane taip pat apsvarstyti kai kuriuos naujausios istorijos faktus. Nereikia priminti, kaip svarbu ganytojui kruopščiai išanalizuoti vykstančius pasikeitimus, kad atpažintų naujus evangelizacijos poreikius. Tačiau tokia analizė nėra tikslas formuluoti galutinius įvertinimus, nes pagal savo pobūdį tai jau ne Magistro kompetencija.

Garbingiesiems Episkopato broliams, kunigams ir vienuoliams, Katalikų Bažnyčios tikintiesiems ir visiems geros valios žmonėms enciklikos Rerum novarum šimtųjų metinių proga.