25. 1989 metų įvykiai – tai valios dialogo ir evangelinės dvasios pergalė rungiantis su priešininkais, nesilaikančiais moralės principų: tai įspėjimas tiems, kurie dėl politinio realizmo nori išguiti iš politinės arenos teisę ir moralę. Be abejonės, kova, nulėmusi 1989 metų permainas, reikalavo greitos orientacijos, santūrumo, kantrybės ir pasiaukojimo. Tam tikra prasme ji vyko su pasitikėjimu ir tikriausiai būtų buvusi neįmanoma be visiško pasitikėjimo Dievu, kuris yra istorijos Viešpats ir pats formuoja žmogaus sielą. Jungdamas savo kančias dėl tiesos ir laisvės su Kristaus kančia ant Kryžiaus, žmogus gali padaryti taikos stebuklą, nes sugeba pastebėti kartais labai siaurą takelį tarp silpnadvasiškumo, kuris lenkiasi blogiui, ir smurto, kuris nori nugalėti blogį, o iš tikrųjų jį didina.

Tačiau negalima nutylėti daugybės sąlygų, kuriomis atskiras žmogus tampa laisvas: nors tos sąlygos turi įtakos laisvei, tačiau galutinai jos nenulemia; jos gali apsunkinti arba palengvinti ja naudotis, bet negali jos sunaikinti. Laisvei sukurto žmogaus prigimties ne tik neleistina niekinti etiniu požiūriu, bet to negalima daryti praktiškai. Kur visuomenės organizacija riboja piliečiams priklausančią laisvę ar tiesiog ją panaikina, ten visuomeninis gyvenimas ilgainiui išblėsta ar apmiršta.

Be to, sukurtas laisvei žmogus turi savyje žaizdą gimtosios nuodėmės, kuri nuolatos traukia į blogį ir reikalauja atpirkimo. Šis mokymas yra ne tik sudedamoji krikščioniškojo Atpirkimo dalis, bet turi ir svarbią hermeneutinę reikšmę, nes padeda suprasti realų žmogų. Žmogus siekia gėrio, bet gali pasiduoti blogiui; sugeba atsisakyti asmeninės naudos, bet tebėra prie jos prisirišęs. Kuo labiau atsižvelgsime į tą faktą ir asmeninės naudos nepriešpriešinsime su visos visuomenės interesais, o veikiau ieškosime būdų vaisingai juos suderinti, tuo geresnė bus visuomeninė tvarka. Iš tikrųjų ten, kur individuali nauda neigiama prievartos būdu, atsiranda paini biurokratinės kontrolės sistema, kuri žlugdo žmogaus iniciatyvą ir kūrybinius sugebėjimus. Kai žmonės tvirtina žiną tobulos visuomenės organizavimo paslaptį, kuri pašalintų blogį, jie mano, jog gali naudoti visas priemones, net ir prievartą ar melą, kad tik realizuotų tą tobulą visuomenę. Tada politika tampa „pasaulietine religija“, kuri žadina žmonėms viltį, kad žemėje kuriamas rojus. Tačiau jokios politinės visuomeninės organizacijos, kuriančios savo autonomiją ir teises, negalima painioti ⁵⁵ su Dievo Karalyste. Evangelijos palyginimas apie gerą sėklą ir rauges (plg. Mt 13, 24-30. 36-43) moko mus, kad tik Dievas gali atskirti tuos, kurie priklauso Karalystei, nuo tų, kurie priklauso Šėtonui, ir kad toks teismas bus laikui atėjus. Reikšdamas savo teisę teisti jau dabar, žmogus iškelia save į Dievo vietą ir bando Jo kantrybę.

Per Kristaus auką ant Kryžiaus Dievo Karalystė nugalėjo visiems laikams, tačiau krikščionis privalo priešintis pagundoms ir blogio jėgoms. Tik istorijos pabaigoje Viešpats savo šlovėje grįš įvykdyti paskutinį teismą (plg. Mt 25, 31) ir sukurs naują dangų ir naują žemę (plg. 2 Pt 3, 13; Apr 21, 1), tačiau kol dar neatėjo toji valanda, žmogaus širdyje nuolat vyksta kova tarp gėrio ir blogio.

Šventojo Rašto mokymas apie Dievo Karalystę neatitrūkęs nuo laikinųjų bendrijų gyvenimo – sutinkamai su šiuo apibrėžimu jos egzistuoja laike, todėl yra netobulos ir laikinos. Dievo Karalystė, būdama pasaulyje, bet nebūdama iš pasaulio, nušviečia žmonių visuomeninę santvarką, o malonė prasiskverbia į ją ir gaivina. Šitaip galima geriau suprasti žmogaus vertos visuomenės poreikį taisyti nukrypimus, skatinti drąsiai tarnauti gėriui. Šią veiklą nušviesti Evangelijos dvasia – kartu su visais geros valios žmonėmis – yra pašaukti krikščionys, o ypatingu būdu – šventieji ⁵⁶.