Chapter,  Paragraph

 1  I,12 |     tąsą (plg. Jn 17, 21). Apie tą pačią vienybę kalba Jėzus,
 2  I,16 |    įsčiose (plg. Lk 1, 35), yra ta pati Dvasia, kuri gyvena
 3 II,19 |      suvienijo su žmogaus kūnu, ta pati Dvasia per visas krikščionių
 4 II,20 | charizmininkus (plg. 1 Kor 14). Ta pati Dvasia, vienydama kūną
 5 II,20 |       26)” 60. ~Visada viena ir ta pati dvasia yra Bažnyčios
 6 II,20 |       savo Dvasios, kuri būdama ta pati galvoje ir sąnariuose,
 7 II,20 |       dovana. Pasauliečiai turi tą dovaną dėkingai priimti
 8 II,20 |       giliu atsakomybės jausmu. Tą nuostatą jie konkrečiai
 9 II,21 |    misijai pasaulyje vykdyti64. Ta pati Dvasia, kuri vadovauja
10 II,24 |  suteikia išminties žodį, kitam ta pati Dvasia - pažinimą,
11 II,27 |        Parapija gali patenkinti tą troškimą, jei aktyviai dalyvaujant
12 II,29 |      laisvę jungtis Bažnyčioje. Ta laisvė yra autentiška teisė,
13 II,29 |       ir joms priklausyti” 107. Tą teisę garantuoja ir naujojo
14 III,32|         komunijai. Visada viena ta pati Dvasia telkia ir vienija
15 III,32|  širdyse Jėzaus Kristaus meilę, tą nuostabią galią, garantuojančią
16 III,39|       28). Nors ir ne visi tiki tą tiesą, įsitikinusieji ja
17 III,40|        jautrumą jos poreikiams. Tą programą reikia juo labiau
18 III,41|          Mk 10, 45), valdžioje. Tą karališkumą jie patiria
19 III,41|      poreikus. Paradoksalu, bet ta meilė tampa juo reikalingesnė,
20 III,43|  pasaulio “sodą”. Tačiau žmogus tą užduotį turi vykdyti gerbdamas
21 IV,47 |        prie tėvų šventumo” 173. Tą pat apie vaikus reikia pakartoti,
22 IV,48 |   visiems tenka laimė peržengti tą slenkstį, bet pirmiausia
23 IV,50 |    sandarą ir jo reikšmę. Gyvai tą poreikį pajuto ir išreiškė
24 IV,50 |      asmeninės būties šaknis, į tą procesą įdeda vertingiausią
25 IV,52 |          Santuokos sakramentas, tą ryšį pašventinantis santuokos
26 IV,55 |   nukreipti. Visi turi vieną ir tą pačią giliausią prasmę:
27 IV,55 |    atskiras būdas gyventi pagal tą patį krikščionio kilnumą
28  V,57 |   asmeninės atsakomybės. Būtent tą sunkią ir prakilnią atsakomybę
29  V,59 |      klaidų reikia priskirti ir tą prarają tarp daugelio žmonių
30  V,60 | politikoje aktyviai įgyvendinti tą kilnų pasiryžimą (t. y.,
31  V,63 |         Dievo veikimui. Juk tik ta šakelė, kuri nesibijo būti