Chapter,  Paragraph

  1 Iža,1      |          išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui. Susiderėjęs
  2 Iža,1      |        dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną” (Mt 20, 1-2).
  3 Iža,2      |        Bažnyčia gyviau įsisąmonino savo misijinę prigimtį ir dar
  4 Iža,2      |  chronologine prasme. Sinodo Tėvai savo diskusijose bei apmąstymuose
  5 Iža,3      |         pasauliečiai turi įvykdyti savo misiją. Jėzus trokšta, kad
  6 Iža,4      | naudojantis beribe laisve, pakerta savo širdyje esančias religingumo
  7 Iža,4      |        jokios reikšmės, atmeta jį, savo garbinimo objektu darydamas
  8 Iža,4      |            esminius klausimus apie savo egzistenciją, ypač klausti
  9 Iža,6      |         žmonijos, norėdama įrodyti savo “visagalybę”, kartoja beprotišką
 10  I,8       |        vynmedis”, duodantis gyvybę savo šakoms (plg. Jn 15, 1). ~
 11  I,8       |           sako Jėzus, - kad aš esu savo Tėve, ir jūs manyje ir aš
 12  I,9       |           įjungti į Dievo tautą ir savo būdu tapę Kristaus kunigiškos,
 13  I,10      |   sakramento, idant galėtų vykdyti savo gyvenimo pareigas, atitinkančias
 14  I,11      |           Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus
 15  I,11      |      Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią” (Gal 4, 6;
 16  I,12      |   sakramentu Jėzus žmogų panardina savo mirtyje, kad panardintų
 17  I,12      |      mirtyje, kad panardintų jį ir savo prisikėlime (plg. Rom 6,
 18  I,12      |        mokymo aidą. Jėzus paskelbė savo mokinių jungties su savimi
 19  I,13      |          žodžiais: “Pakrikštytieji savo atgimimu ir Šventosios Dvasios
 20  I,13      |             krikštytąjį, pažymi jį savo neišdildomu antspaudu (plg.
 21  I,13      |    dvasinio “patepimo” krikščionis savo būdu gali pakartoti Jėzaus
 22  I,14      |          pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą” (1 Pt
 23  I,14      |          ir kūnas” 19. ~Pradėdamas savo popiežiškąją tarnybą, būdamas
 24  I,14      |   atnašaudami save pačius ir visus savo darbus (plg. Rom 12, 1-2).
 25  I,14      |          pasaulį” 23. ~Kristus “ir savo gyvenimo liudijimu, ir žodžio
 26  I,14      |    plėtimui istorijoje. Šie žmonės savo krikščioniškąjį karališkumą
 27  I,14      |         jos pirmapradį vertingumą. Savo veikla, pagrįsta malonės
 28  I,14      |         Viešpaties Kūną. Juk Jėzus savo dovanomis turtina Bažnyčią,
 29  I,14      |   dovanomis turtina Bažnyčią, kaip savo paties Kūną ir Sužadėtinę.
 30  I,15      |      pašventė, laisvai paklusdamas savo tėvynės įstatymams. Jis
 31  I,15      |  įstatymams. Jis norėjo pasirinkti savo laikotarpio ir savo šalies
 32  I,15      |     pasirinkti savo laikotarpio ir savo šalies darbininko gyvenimą” 36. ~
 33  I,15      |      prasmę. Jie neturi atsisakyti savo vietos pasaulyje. “Kiekvienas
 34  I,15      |            iš vidaus ir visų pirma savo gyvenimo liudijimu, spinduliuodami
 35  I,15      |         Dievo, apreiškiančio jiems savo sumanymą ir ypatingą pašaukimą “
 36  I,15(40)  |    karališkoje Kristaus tarnyboje, savo kilnumo turtus pasauliečiai
 37  I,16      |      raginimą “tapti šventais visu savo elgesiu” (plg. 1 Pt 1, 15).
 38  I,16      |            turi siekti šventumo ir savo luomo tobulumo” 44. ~Pašaukimas
 39  I,16      |       taigi įgalioti ir įpareigoti savo būties šventumą atskleisti
 40  I,17      |          jų dvasinio gyvenimo” 45. Savo ruožtu Sinodo Tėvai apie
 41  I,17      |   sąlygomis. Todėl, atsiliepdami į savo pašaukimą, savo kasdienius
 42  I,17      |     atsiliepdami į savo pašaukimą, savo kasdienius užsiėmimus jie
 43  I,17      |            ryškų atgimdžiusio juos savo šventajam gyvenimui Tėvo
 44  I,17      |        Bažnyčia galėtų įgyvendinti savo išganingąją misiją. Būtent
 45  I,17      |        atidumu turi atpažinti tarp savo narių tuos žmones, kurie
 46  I,17      |                Pažink, krikščioni, savo kilnumą!] Taip pat ragina
 47 II,18      |         Tos komunijos jis prašo ir savo maldoje: “Tegul visi bus
 48 II,20      |            kūnu ir pats įdeda į jį savo indėlį. ~Mistinio Kristaus
 49 II,20      |           Jėzus Kristus, “duodamas savo Dvasią, paslaptingai padarė
 50 II,20      |    paslaptingai padarė sau kūną iš savo brolių, surinktų iš visų
 51 II,20      |      Dvasia, kuri Bažnyčiai dalija savo dovanas pagal savo lobius
 52 II,20      |          dalija savo dovanas pagal savo lobius bei tarnavimo pareigas (
 53 II,20      |          vienydama kūną savimi bei savo galia ir viduju sąnarių
 54 II,20      |           Ef 4, 23), jis davė mums savo Dvasios, kuri būdama ta
 55 II,20      |         vadovauja jai ir ją puošia savo vaisiais (plg. Ef 4, 11-
 56 II,20      |           veda į tobulą vienybę su savo Sužadėtiniu. Būtent Dvasia
 57 II,21      |        mokytojais” (1 Kor 12, 28). Savo ruožtu Laiške efeziečiams
 58 II,22      |           Jėzus be paliovos paveda savo tautos ganytojams, yra tikra
 59 II,22      |             kunigai turi traktuoti savo pareigas ne kitaip, kaip
 60 II,22      |            tarnybą turi pripažinti savo gyvenimui ir savo dalyvavimui
 61 II,22      |       pripažinti savo gyvenimui ir savo dalyvavimui Bažnyčios misijoje
 62 II,23      |     pašaukimo galia jie kiekvienas savo mastu dalyvauja kunigiškojoje,
 63 II,23      |  pasauliečiams gyviau įsisąmoninti savo vaidmenį vykdant ir parengiant
 64 II,23      |            pareigą angažuoti visas savo krikščioniškas jėgas, kurios
 65 II,24(80)  |         broliais Kristuje, ypač su savo ganytojais” (“Apostolicam
 66 II,25      |     dalyvauja ne tik įgyvendindami savo užduotis bei charizmas,
 67 II,25      |   tikinčiuosius aktyviai dalyvauti savo dalinės Bažnyčios gyvenime,
 68 II,25      |           visada tebūnie pasiruošę savo ganytojo kviečiami prisidėti
 69 II,25      |            poreikius, teneapriboja savo veiklos parapijos arba vyskupijos
 70 II,26      |        Bažnyčia, apsigyvenusi tarp savo sūnų ir dukterų90. ~Visi
 71 II,26(90)  |            ne visur gali vadovauti savo vyskupijoje visai kaimenei,
 72 II,26      |           naują, viltingą tarpsnį. Savo popiežiavimo pradžioje kalbėdamas
 73 II,26      |           broliškais darbais” 98. ~Savo ruožtu Sinodo Tėvai atidžiai
 74 II,26      |      neįstengia iki galo išplėtoti savo veiklos dėl materialinių
 75 II,26      |     židiniai, veikiantys drauge su savo ganytojais” 99. Norint atnaujinti
 76 II,27      |      apaštalavimas negali pasiekti savo galutinio tikslo” 100. Žinoma,
 77 II,27      |         apaštališko įsipareigojimo savo parapijose reikšmingumu.
 78 II,27      |         palaikydami glaudų ryšį su savo kunigais; teiškelia jie
 79 II,27      |          bažnytinėje bendruomenėje savo ir pasaulio problemas bei
 80 II,27      |         teprisideda prie kiekvieno savo bažnytinės šeimos apaštalavimo
 81 II,27      |            daug padaryti plėtodami savo parapijose autentišką bažnytinę
 82 II,27      |       pasauliečiams lieka ištikima savo primykščiam pašaukimui ir
 83 II,28      |  vienintelis ir nepakartojamas, su savo “būti” ir “veikti” atsiduoda
 84 II,28      |            viltimis, gali pasiekti savo kaimynų, bičiulių ir bendradarbių
 85 II,30      |        įrankių vaidmenį ir “padeda savo nariams ugdyti ir iškelti
 86 II,30      |          vienybės ryšį ir pagrindą savo dalinėse Bažnyčiose” 113,
 87 II,30      |       kiekvienas atskirai, gilintų savo misijų įsipareigojimą ir
 88 II,31      |      drauge su vyskupu ir kunigais savo pašaukimui deramu būdu, 
 89 III,32     |            gimdo komuniją ir pačia savo esme įgauna misijinės komunijos
 90 III,32     |           pavidalą. Juk Jėzus sako savo mokiniams: “Ne jūs mane
 91 III,32     |    traktuoti, kad visi, kiekvienas savo būdu, vieningai bendradarbiautų
 92 III,33     |  Stiprindamiesi veikliu dalyvavimu savo bendruomenės liturginiame
 93 III,33     |         ypač aiškindami katekizmą; savo patirtimi jie prisideda
 94 III,34     |        nedermę tarp Evangelijos ir savo gyvenimo, visai savo veiklai
 95 III,34     |            ir savo gyvenimo, visai savo veiklai šeimoje, darbe ir
 96 III,34     |        žodžiais, kuriais pažymėjau savo ganytojo tarnybos pradžią: “
 97 III,34     |            dažnai jis netikras dėl savo gyvenimo žemėje prasmės.
 98 III,34     |            Kristui, jo priėmimas į savo žmogiškumo sritį ne tik
 99 III,34     |            būtų įgyvendinamas visa savo pirmykšte reikšme, kaip
100 III,34     |           yra pirmi ir nepamainomi savo vaikų katechetai. Šią galią
101 III,35     |          ir kasdien iš naujo duoda savo Bažnyčiai. ~Pasauliečiai
102 III,35     |  pasauliečių, pasirengusių palikti savo gyvenimo aplinką, savo darbą,
103 III,35     |     palikti savo gyvenimo aplinką, savo darbą, sritį ar tėvynę ir
104 III,35     |  įsitvirtinusi, ir ten liudijantys savo tikėjimą. ~Tačiau dabar
105 III,35     |         senoms Bažnyčioms, o šioms savo ruožtu reikia jaunų Bažnyčių
106 III,35     |        Bažnyčios drauge semiasi iš savo išteklių.” 127 ~Esminis
107 III,35     |          kraštų link, kad įvykdytų savo misijų pašaukimą skelbti
108 III,35     |          kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį” (Mt 9, 37-38). ~  ~
109 III,36     |            fakto, kad “Dievo Sūnus savo įsikūnijimu tam tikru būdu
110 III,36     |         žengti Bažnyčia, vykdydama savo pašaukimą. Tai paties Kristaus
111 III,36     |           Vatikano II Susirinkimas savo dokumentuose apie tai kalba
112 III,36     |       tekstas: “Bažnyčia, siekdama savo išganingo tikslo, ne tik
113 III,36     |        atskirus narius ir per visą savo bendruomenę ji gali daug
114 III,37     |         visą pasaulį, bet pakenkti savo gyvybei?” (Mk 8, 36) apima
115 III,37     |      įžeidžia žmogaus Kūrėją. ~Dėl savo asmeninio kilnumo žmogiškoji
116 III,37(136)|            Pašauktas ir pavadintas savo vardu” (Jonas Paulius II.
117 III,38     |       būtybė šią teisę turi visais savo vystymosi tarpsniais, nuo
118 III,38     |      garbei” 137. ~Nors dėl pačios savo misijos ir atsakomybės visi
119 III,38     |         Bažnyčia įgyvendina esminį savo misijos matmenį, juo būtinesnį,
120 III,38     |           ja remdamasis jis galėtų savo mokslinius tyrimus ir praktinius
121 III,38     |      vaisiaus gyvavimo tarpsniais, savo garbingumo vardan atmesdami
122 III,39     |           išpažinti ir praktikuoti savo religiją yra esminė žmonių
123 III,39     |          mistinis vynmedis liudija savo suvešėjimą. Šv. Augustinas
124 III,40     |           vaisius ir ženklas, visą savo tiesą atskleidžia asmenų
125 III,40     |             kad šeima įsisąmonintų savo tapatybę, tai, kad ji yra
126 III,40     |        aktyvesniu ir atsakingesniu savo vystymosi ir dalyvavimo
127 III,40     |   visuomeniškai labai reikšmingas. Savo ruožtu Bažnyčia yra tuo
128 III,41     |    pašaukta meilės tarnybai: “Kaip savo pradžioje jungdama “agapę”
129 III,41     |      užmojais, meilės darbus laiko savo neatimama pareiga ir teise.
130 III,41     |           institucijos, plėtodamos savo sudėtingą organizacinę sandarą,
131 III,42     |         kuriam skirta visuomenė su savo struktūromis ir institucijomis149. ~
132 III,42     |        geriau ir greičiau pasiekti savo tobulumą” 151. ~Negana to,
133 III,42     |         atskirai, tiek kolektyviai savo vardu, kaip krikščioniška
134 III,42     |            su ganytojais. Bažnyčia savo uždavinio ir kompetencijos
135 III,43     |          pasauliečiai turi atlikti savo darbą su profesine kompetencija,
136 III,43     |           žmogus paprastai palaiko savo ir artimųjų gyvybę, bendrauja
137 III,43     |        darbui šlovingą vertę, pats savo rankomis darbuodamasis Nazarete” 160. ~
138 III,44     |            išskleidžia daugeriopus savo kūno ir sielos sugebėjimus.
139 III,44     |         žmogus stengiasi užvaldyti savo pažinimu ir darbu, taip
140 III,44     |        perduoda ir išlaiko didžius savo dvasios išgyvenimus ir troškimus,
141 III,44     |           būdu Bažnyčia, vykdydama savo uždavinį, kartu skatina
142 III,44     |   žmogiškąją ir pilietinę kultūrą. Savo veikla, įskaitant liturgiją,
143 IV,45      |         šeimininkas” darbininkus į savo vynuogyną kviečia įvairiu
144 IV,45      |           visi ir kiekvienas pagal savo pašaukimą, luomą, charizmą
145 IV,46      |      Išties Bažnyčia jame įžvelgia savo tolesnį kelią į ateitį,
146 IV,46      |            jaunimo laikyti tiesiog savo sielovadinio rūpesčio objektu.
147 IV,47      |           kaip gyvi šeimos nariai, savo ruožtu prisidės prie tėvų
148 IV,48      |           ir laukia, kad jie tęstų savo apaštalavimo ir misijų darbą,
149 IV,48      |        tarpsnį. Dar turite atlikti savo misiją, dar turite ką duoti.
150 IV,49      |     moterys vis labiau įsisąmonina savo kilnumą ir reiškiasi viešoje
151 IV,49      |              Bažnyčia, išreikšdama savo misiją, turi tvirtai priešintis
152 IV,49      |         tikslų nurodymą: “Bažnyčia savo ir savo misijos labui privalo
153 IV,49      |        nurodymą: “Bažnyčia savo ir savo misijos labui privalo pripažinti
154 IV,49      |     siekiančiai sėkmingiau vykdyti savo misiją, reikia pripažinti
155 IV,50      |            sukūrusiam žmogų “pagal savo paveikslą” kaip “vyrą ir
156 IV,50      |   pilnatvei”, kai “Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters” (
157 IV,50      |         istorijos būvyje: Bažnyčia savo tikėjimo ir daugelio moterų
158 IV,50      |          dalykų, nesikeičiančių ir savo galutinį pagrindą turinčių
159 IV,50(186) |            jai garbingai išlaikyti savo moteriškumą ir iki galo
160 IV,51      |    dovanomis”: pirmiausia - paties savo asmens kilnumo dovana, paskui -
161 IV,51      |           Kristaus sprendime. Būti savo apaštalais jis pašaukė tik
162 IV,51(190) |           kuriame kiekvienas vykdo savo funkciją; į jame egzistuojantį
163 IV,51      |         darbą, moteris gyviau jaus savo pačios evangelizavimo reikalą.
164 IV,51      |            Bažnyčiai ir visuomenei savo talentais drauge yra jos
165 IV,52      |          ir auklėjimas, pirmiausia savo ir kitų vaikų katekizacija,
166 IV,52      |       šeima turi bendrai išgyventi savo tarnavimą Bažnyčiai ir pasauliui. [...]
167 IV,52      |          jį kaip Kristaus ryšio su savo Bažnyčia ženklą, duoda Bažnyčios
168 IV,53      |           ir skausmų, Sinodo Tėvai savo Kreipimesi skyrė šiuos žodžius: “
169 IV,53      |        Viešpatį, įtraukiantį jus į savo išganingą Kančią ir leidžiantį
170 IV,53      |            leidžiantį jums gyventi savo Prisikėlimo šviesoje. Tikimės,
171 IV,53      |        situacija irgi yra malonė: “Savo kūne papildau, ko dar trūksta
172 IV,53      |   džiaugtis: “Dabar aš džiaugiuosi savo kentėjimais už jus” (Kol
173 IV,53      |  krikščionys Dievo pašaukti ne tik savo skausmą jungti su Kristaus
174 IV,53      |           4, 13; Rom 8, 18)” 199. ~Savo ruožtu Bažnyčia, kaip rašoma
175 IV,54      | sąmoningiau ir atsakingiau suvokia savo vietą ir vaidmenį Bažnyčioje
176 IV,54      |         ypač tie, kurie kenčia dėl savo tikėjimo į Nukryžiuotąjį
177 IV,54      |           kad meilėje galėtų rasti savo kentėjimo išganingą prasmę
178 IV,54      |            teisingą atsaką į visus savo klausimus. Juk ant Kryžiaus
179 IV,55      |            Bažnyčioje jis tarnauja savo būdu liudydamas ir primindamas
180 IV,55      |       plane. Ministerinė kunigystė savo ruožtu yra  Kristaus Atpirkėjo
181 IV,56      |          vaisių, “kiekvienam pagal savo rūšį” (Pr 1, 11). Panašiai
182 IV,56      |           krikščionims, gyviesiems savo Bažnyčios augalams, jis
183 IV,56      |            lavybas pritaikytų prie savo jėgų, darbų ir pareigų. [...]
184 IV,56      |           būtume, galime ir turime savo gyvenimą kuo labiausiai
185 IV,56      |          yra pašauktas vardu įdėti savo indėlį Dievo karalystės
186  V,57      |   rūpestingas šeimininkas rūpinasi savo vynuogynu. Karšta malda
187  V,57      |              Jn 15, 5). ~Žmogus su savo laisve yra Dievo pašauktas
188  V,57      |          Sinodo Tėvai skyrė didelę savo darbo dalį. Pirmiausia,
189  V,58      |                            ATRASTI SAVO PAŠAUKIMĄ BEI MISIJĄ IR
190  V,58      |      kaskart kuo geriau atskleistų savo pačių pašaukimą ir, vykdydami
191  V,58      |            pašaukimą ir, vykdydami savo misiją, vis tvirčiau ryžtųsi
192  V,58      |        šaukia, mane siunčia dirbti savo vynuogyne; mane šaukia ir
193  V,58      |         kviečia - t. y., apreiškia savo konkrečią ir griežtai apibrėžtą
194  V,59      |          GYVENIMUI VIENYBĖJE ~59.  Savo pašaukimo ir misijos atradimas
195  V,59      |           stengtųsi uoliai atlikti savo žemiškąsias pareigas, vadovaudamiesi
196  V,60      |     pašaukto be paliovos stiprinti savo vienybę su Kristumi, ištikimumą
197  V,60      |            atlikdami pasaulietines savo pareigas įprastinėmis gyvenimo
198  V,60      |      aplinkybėmis, ne atskirtų nuo savo gyvenimo vienybę su Kristumi,
199  V,60      |          sutvirtėtų joje, dirbdami savo darbą pagal Dievo valią” 214. ~
200  V,60      |  liečiančius visuomenės santvarką. Savo ruožtu visi krikščionys
201  V,61      |        Tėvo, kuris myli ir auklėja savo vaikus. Taip, Dievas yra
202  V,61      |          Dievas yra pirmas didysis savo Tautos auklėtojas. Apie
203  V,61      |      rūpinosi juo, sergėjo jį kaip savo akies lėliukę. Kaip erelis
204  V,61      |       lėliukę. Kaip erelis skatina savo jauniklius, plazdendamas
205  V,61      |          lizdo, taip jis išskleidė savo sparnus ir, paėmęs jį, nešė
206  V,61      |         paėmęs jį, nešė pirmyn ant savo sparnų. Vienas Viešpats
207  V,61      |           tokia, tiek ir atskirose savo srityse ar gyvenimo apraiškose.
208  V,61      |          todėl ji pašaukta auklėti savo narius Dievo žodžio klausymu,
209  V,61      |           labui” 219. Pasauliečiai savo ruožtu gali ir turi remti
210  V,62      | universitetai, taip pat vis labiau savo veiklą plečiantys dvasinio
211  V,62      |            mokykla deramai vykdytų savo ugdymo funkciją, pasauliečiai
212  V,62      |          tikrai liudytų Evangeliją savo gyvenimo pavyzdžiu, profesine
213  V,62      |           ugdytų vyrus ir moteris, savo gyvenime įkūnijančius “naują
214  V,62      |                 Pasauliečių ugdyme savo vietą turi ir grupės, draugijos
215  V,63      |        mokyklas. Ugdymas tų, kurie savo ruožtu užsiims katalikų
216  V,63      |          srities kultūrą; ji įdeda savo indėlį į ugdymą ir padeda
217  V,63      |    kiekvienas imsis atsakomybės už savo ugdymą ir ją stiprins. Ši
218  V,64      |     atpažįsta ir priima atnaujintą savo Viešpaties kvietimą, idant
219  V,64      |           idant parodytų pasauliui savo komunijos slėpinį ir savo
220  V,64      |          savo komunijos slėpinį ir savo išganingos misijos energiją,
221  V,64      |    nepailstamai budėti, maža to, į savo protus, širdis ir gyvenimus
222  V,64      |          mūsų laisvės atsako, duos savo vertingą vaisių. To vaisiaus
223  V,64      |           turi geriau įsisąmoninti savo atsakomybę už paklusimą
224  V,64      |           nauju polėkiu atgaivinti savo misijų veiklą. Bažnyčiai
225  V,64      |        Marijos Metų spalio mėnesį, savo darbą ypatingu būdu patikėjo
226  V,64      |            šeimą, ~ir siuntė juos ~savo gyvenimu visam pasauliui ~
227  V,64      |          kad jie visiškai atitiktų savo pašaukimą ~ir savo misiją,
228  V,64      |        atitiktų savo pašaukimą ~ir savo misiją, pakviestķ ~kaip