Chapter,  Paragraph

 1 Iža,2     |         skirtas jiems, ir tepriima jį džiaugsmingai ir didžiadvasiškai.
 2 Iža,4     |            jokios reikšmės, atmeta jį, savo garbinimo objektu
 3  I,8      |           bokštą. Paskui išnuomojo jį vynininkams ir iškeliavo
 4  I,8      |            evangelinis vynuogynas. Ji yra slėpinys, nes Tėvo,
 5  I,9      |    krikščionišką būvį, įtraukiantį jį į Bažnyčios slėpinį, formuojantį
 6  I,12     |            mirtyje, kad panardintų jį ir savo prisikėlime (plg.
 7  I,12     |             Rom 6, 3-5), išvaduoja jį iš “senojo žmogaus” ir apvelka “
 8  I,13     |        patepa” krikštytąjį, pažymi jį savo neišdildomu antspaudu (
 9  I,13     |            2 Kor 1, 21-22) ir daro jį dvasine šventove. Tai reiškia,
10  I,14     |       tikėjimo supratime, kuriame “ji negali klysti” 25, tiek
11  I,16     |          paties Kristaus sultimis; ji yra mistinis kūnas, o jo
12  I,16     |          Galvos, kuri yra Kristus; ji yra šventoji Viešpaties
13  I,16     |    Bažnyčia yra slėpinys Kristuje, ji turi būti laikoma šventumo
14  I,17     |       Viešpaties Jėzaus vardu, per jį dėkodami Dievui Tėvui” (
15 II,19     |      panorėjo sudaryti tautą, kuri jį tikrai teisingai išpažintų
16 II,19     |         išganyti žmoniją. Maža to, ji yra pats jo centras. Būtent
17 II,19     |             Dievo karalystė [...]. Ji Kristaus įkurta gyvenimo,
18 II,20     |       veiklaus kūno komunijai. Mat ji pasižymi įvairiopų pašaukimų
19 II,20     |          visu kūnu ir pats įdeda į jį savo indėlį. ~Mistinio Kristaus
20 II,20     |             6; Rom 8, 15. 16. 26). Ji veda Bažnyčią į tiesos pažinimo
21 II,20     |           1 Kor 12, 4; Gal 5, 22). Ji Evangelijos jėga išlaiko
22 II,20     |      gausiomis charizmomis, ragina jį įvairioms tarnyboms ir užduotims,
23 II,20     |       atžvilgiu, kad visa tai, kas jį išskiria, yra ne didesnė
24 II,24     |     Dvasios, dvelkiančios ten, kur ji nori, veikimą ne visada
25 II,26     |           ir labiausiai tiesiogiai ji išreiškiama parapijos gyvenimu.
26 II,26     |           metropolijų kvartaluose, ji niekada nėra paprasta struktūra,
27 II,26     |         labai aktualią misiją. Tai ji surenka krikščionis į pirminę
28 II,26     | krikščionis į pirminę bendruomenę, ji parengia ir sutelkia žmones
29 II,26     |       liturginio gyvenimo raiškai; ji palaiko ir gaivina šiuolaikinių
30 II,26     |      šiuolaikinių žmonių tikėjimą, ji garantuoja išganingo Kristaus
31 II,26     |       mokymo dėstymą moksleiviams; ji ragina pajusti ir praktikuoti
32 II,27     |      ženklu” ir “įrankiu”; žodžiu, ji turi tapti visiems atvirais
33 II,29     |           nors vadovybės nuolaida. Ji kyla iš krikšto kaip sakramento,
34 II,30     |       išpažinti katalikų tikėjimą. Ji pasireiškia tuo, kad tiesa
35 III,33    |       būtent evangelizacijoje, nes ji yra malonė ir mandatas,
36 III,33    |      tikruoju Bažnyčios pašaukimu; ji išreiškia giliausią jos
37 III,33    |       širdį ir sielą ir asmeniškai jį sujungti su Viešpačiu ir
38 III,33    |        Išganytoju Jėzumi Kristumi; ji parengia krikštui ir Eucharistijai,
39 III,34    |           gyvenimo žemėje prasmės. Jį drasko netikrumas, peraugąs
40 III,35    |           gali suteikti viltį, jog ji bus sėkmingai išspręsta.
41 III,35    |   atstovauti visuotinei Bažnyčiai, ji privalo gerai atsiminti,
42 III,35    |      pirmyn evangelizacijos keliu. Ji turi įžengti į naują misijų
43 III,36    |         pradžia žemėje” 130, taigi ji visiškai pašvęsta Tėvo garbei.
44 III,36    |            drauge apreiškia žmogui jį patį, parodo jam jo egzistencijos
45 III,36    |      egzistencijos prasmę, atveria jį visai tiesai apie tai, kas
46 III,36    |          aukštindama asmens orumą. Ji tuo būdu stiprina visuomenės
47 III,36    |          per visą savo bendruomenę ji gali daug padėti žmonijos
48 III,37    |    sukurtas kaip jo atvaizdas ir į jį panašus, atpirktas švenčiausiuoju
49 III,37    |        redukuoti į tai, kas galėtų jį sutraiškyti ir ištirpdyti
50 III,38    |       kiekviename žmogaus gyvenime ji moka atskleisti spindesį
51 III,38    |  užtvindančiam ir slegiančiam “Ne” ji priešina gyvą “Taip”, šitaip
52 III,39    |       teisių statinio akmuo, todėl ji - būtinas asmens ir visos
53 III,39    |    problema įgavo pasaulinį mastą. Ji liečia ištisas žmonių grupes,
54 III,39    |      individualaus moralumo sritį. Ji traktuojama kaip pagrindinis
55 III,40    |         žmogus “gimsta” ir “auga”, ji - pagrindinė visuomenės
56 III,40    |            savo tapatybę, tai, kad ji yra pirma ir pamatinė visuomenės
57 III,40    |      visuomenėje, ir stengtis, kad ji pati taptų vis aktyvesniu
58 III,41    |             taip ir visais laikais ji atpažįstama iš to meilės
59 III,41    |            pareiga ir teise. Todėl ji ypač brangina gailiaširdystę
60 III,42    |           su politine bendruomene. Ji negali būti susijusi su
61 III,43    |    šventėjimo kelią159 traktuodami jį Susirinkimo raginimu: “Darbu
62 III,44    |       žmogaus gyvenimą ir kultūrą; ji nuolat kovoja ir atmeta
63 III,44    |       nuolatinės nuodėmės grėsmės. Ji be pertraukos švarina ir
64 III,44    |       veikla, įskaitant liturgiją, ji auklėja žmoguje vidinę laisvę” 164. ~
65 IV,46     |           Jėzus meiliai pažvelgė į jį” (Mk 10, 21). Todėl ji nepaliauja
66 IV,46     |           į jį” (Mk 10, 21). Todėl ji nepaliauja skelbti Jėzų
67 IV,46     |    pasitikėdama ir mylėdama [...]. Ji yra tikroji pasaulio jaunystė [...],
68 IV,49     |        tęsti. Maža to, reikia, kad ji plistų ir stiprėtų, lydima
69 IV,50     |   antropologinių pagrindų analizė. Ji skirta patikslinti moters
70 IV,50     |        planą, gėrėtis juo ir pagal jį gyventi. Šis planas “nuo
71 IV,50(186)|            moteriškumą ir iki galo jį įgyvendinti. Žvelgdama į
72 IV,51     |           patikėjo moteriai žmogų. Jį patikėjo, žinoma, visiems
73 IV,51     |      moteriai - ypatingu būdu, nes ji dėl savitos motinystės patirties
74 IV,51     |         jos saviraiškos kelias - į jį šiandien pagrįstai kreipiamas
75 IV,52     |   santuokos pavidalu ir parodantis jį kaip Kristaus ryšio su savo
76 IV,53     |      negali atleisti nuo to darbo, ji šaukia sergančius veikliai
77 IV,53     |            žaizdas [...] ir slaugo jį” (plg. Lk 10, 32, 34). ~
78 IV,53     |           gailestingąjį samarietį. Ji tai daro vienuolių gyvenimo,
79  V,57     |        šitą vynmedžių sodą. Globok jį - tavo rankų sodintą, atžalą -
80  V,57     |        vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių” (
81  V,58     |      turime turėti tam gebėjimą ir jį nuolat ugdyti. Žinoma, padedami
82  V,61     |         giesmės žodžiai: “Jis rado jį dykumoje - tyruose vaitojančios
83  V,61     |      vaitojančios dykumos. Apglėbė jį, rūpinosi juo, sergėjo jį
84  V,61     |          jį, rūpinosi juo, sergėjo jį kaip savo akies lėliukę.
85  V,61     |            savo sparnus ir, paėmęs jį, nešė pirmyn ant savo sparnų.
86  V,61     |            sparnų. Vienas Viešpats jį tevedė, su juo nebuvo jokio
87  V,61     |          ir asmenų grupėmis, todėl ji pašaukta auklėti savo narius
88  V,61     |         krikštytų asmenų katekezė; ji naudojasi kai kuriais “Suaugusiųjų
89  V,63     |        konkrečios srities kultūrą; ji įdeda savo indėlį į ugdymą
90  V,64     |          pasaulyje ženklas. Drauge ji paakina ir stiprina tiesioginę
91  V,64     |       laikų vyrus ir moteris, ~bet ji žino taip pat ~apie daugelį