Chapter,  Paragraph

 1 Iža,1      |        darbininkais po denarą dienai, jis nusiuntė juos į savo vynuogyną” (
 2 Iža,2      |           Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius
 3 Iža,2      |         stovinčius aikštėje be darbo. Jis tarė jiems: ‘Eikite ir jūs
 4 Iža,2      |               aidi per visą istoriją. Jis skirtas kiekvienam žmogui,
 5 Iža,2      |              jo išganomosios misijos. Jis iš naujo siunčia juos į
 6 Iža,2      |             nėra kažkas šalia Sinodo, jis yra tiksli ir nuosekli jo
 7 Iža,3      |               Išėjęs apie vienuoliktą jis rado dar kitus bestovinčius
 8 Iža,3      |               niekas mūsų nepasamdė.’ Jis taria jiems: ‘Eikite ir
 9 Iža,3      |         pašaukimo atžvilgiu; tuo būdu jis rodo žmogaus protui kelią
10 Iža,3      |          Gaudium et spes7. Bet būtent jis yra vynuogynas, jis yra
11 Iža,3      |            būtent jis yra vynuogynas, jis yra laukas, kuriame pasauliečiai
12 Iža,4      |               tikrai rimtas reikalas. Jis liečia ne tik individus,
13 Iža,5      |     sunaikinti neįmanoma, kad ir kiek jis būtų niekinamas ir prievartaujamas.
14 Iža,5      |          įsisąmonina žmogaus kilnumą. Jis - ne “daiktas” arba “objektas”,
15  I,8       |          daugeliu prasmių. Pirmiausia jis išreiškia Dievo tautos slėpinį.
16  I,8       |          derlingos kalvos atšlaitėse. Jis išpureno žemę, išrinko iš
17  I,8       |               slėpinį, aptinkame, kad jis vaizduoja ne tik Dievo tautą,
18  I,8       |              mokiniai, esame šakelės. Jis yra “tikrasis vynmedis”,
19  I,9       |              pozityvų požiūrio tašką, jis visiškai įsitikinęs pareiškė,
20  I,10      |            mus Dievo vaikų gyvenimui; jis jungia su Jėzumi Kristumi
21  I,10      |       Kristumi ir Jo Kūnu - Bažnyčia; jis patepa Šventojoje Dvasioje,
22  I,11      |            gėriuosi” (Lk 3, 22). Tada jis žino, kad yra sujungtas
23  I,11      |              Tėvo sumanymas: “Kuriuos jis iš anksto numatė, tuos iš
24  I,11      |           Kūną” (1 Kor 12, 13); todėl jis gali pasauliečiams pasakyti: “
25  I,13      |      apaštalas Petras. Krikštytuosius jis lygina su gyvaisiais akmenimis,
26  I,13      |      Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau
27  I,14      |            Senojo Testamento laikais, jis lietė tik dvejopus asmenis.
28  I,15      |             jos prigimtimi ir misija. Jis kyla iš Įsikūnijusio Žodžio
29  I,15      |           Jėzuje Kristuje35. Maža to, jis teigia, kad pats Įsikūnijęs
30  I,15      |         gimsta socialiniai santykiai, jis pašventė, laisvai paklusdamas
31  I,15      |              savo tėvynės įstatymams. Jis norėjo pasirinkti savo laikotarpio
32  I,15      |               ir atperkamąjį veikimą. Jis patikėjo pasaulį žmonėms,
33  I,16      |           Jėzaus sužadėtinė, už kurią jis atidavė pats save, idant
34  I,16      |             nuo kitų Bažnyčios narių, jis liečia ir pasauliečius: “
35 II,18      |               gyvenime. Tos komunijos jis prašo ir savo maldoje: “
36 II,19      |          perimtas iš Pauliaus mokymo. Jis daugel kartų pasirodo Susirinkimo
37 II,19      |               tarpusavio sąryšio, bet jis panorėjo sudaryti tautą,
38 II,20      |            Kristuje] (plg. Ef 4, 23), jis davė mums savo Dvasios,
39 II,20      |          izoliuotis nuo bendruomenės; jis turi gyventi palaikydamas
40 II,21      |          Pirmame laiške korintiečiams jis rašo: “Dievas kai kuriuos
41 II,21      |              dovanos mastą [...]. Tai jis paskyrė vienus apaštalais,
42 II,25      |              Kanonų teisės kodekse88. Jis gali sustiprinti dalinės
43 II,26(90)  |           vyskupijoje visai kaimenei, jis turi įsteigti tikinčiųjų
44 II,28      |        skirtas kiekvienam asmeniškai. Jis skamba: “Eik ir tu į mano
45 III,32     |         šakelę, neduodančią vaisiaus, jis [t.y. Tėvas] išpjauna” (
46 III,34     |              tradicijose ir apeigose, jis palengva netenka vietos
47 III,34     |              žino, “kas yra žmoguje”. Jis vienas! O šiandien žmogus
48 III,34     |          širdies gelmėje. Taip dažnai jis netikras dėl savo gyvenimo
49 III,34     |         Kristui prabilti į žmogų. Tik jis turi gyvenimo, taip, amžinojo
50 III,35     |               pirmutinės svarbos, kai jis žadina meilę ir tarpusavio
51 III,36     |            visai tiesai apie tai, kas jis yra ir kokia jo paskirtis131.
52 III,37     |              laisvas subjektas, todėl jis yra visa ko, kas žemėje
53 III,37     |             žmogaus gėris, kurio dėka jis viršija visas medžiaginio
54 III,37     |               vertė kyla ne iš to, ką jis “turi” - nors ir visą pasaulį, -
55 III,37     |             pasaulį, - bet iš to, kas jis “yra”. Tad reikšminga ne
56 III,37(136)|     neįstengia garantuoti žmogui, kad jis galės gimti, gyventi ir
57 III,38     |              išmintis ; ja remdamasis jis galėtų savo mokslinius tyrimus
58 III,39     | paprasčiausias “konfesinis” reikalas, jis giliai įaugęs į pačią žmogaus
59 III,42     |             priemonė yra solidarumas. Jis skatina aktyviai ir atsakingai
60 III,43     |               ūkio vystymosi įrankis. Jis yra kiekvieno žmogaus teisė
61 III,43     |            pagal galimybes pagerintą, jis turi perduoti ateinančioms
62 IV,46      |              jaunimui. Taip darydamas jis elgėsi labai teisingai.
63 IV,46      |               objektu. Juk iš tikrųjų jis yra - ir reikia nuolat skatinti,
64 IV,47      |              jautrią ir dosnią meilę. Jis teikia jiems palaiminimą
65 IV,47      |             Mt 19, 13-15; Mk 10, 14). Jis ypač išaukština veiklų vaidmenį,
66 IV,48      |         pavidalą. Psalmininkas sako: “Jis vaisių duos net senatvėj,
67 IV,49      |             viešoje gyvenimo srityje, jis laikė mūsų laikų ženklu176, -
68 IV,51      |       sprendime. Būti savo apaštalais jis pašaukė tik vyrus188. Tokią
69 IV,51      |         nutarimo nei kreipimosi, kurį jis skyrė moterims, turime pripažinti
70 IV,51      |        įvertinimas tikėjimo šviesoje. Jis prilygsta konkrečiam apsisprendimui
71 IV,53      |             Kol 1, 24). Panašiai kaip jis, daugelis ligonių gali gyventi “
72 IV,53      |      Bažnyčios kelias, nes pirmiausia jis yra paties Kristaus, gailestingojo
73 IV,55      |  pasaulietišku pobūdžiu, o Bažnyčioje jis tarnauja savo būdu liudydamas
74 IV,56      |               gyvenimą pagal Dvasią”, jis paprastais žodžiais nurodo
75 IV,56      |              savo Bažnyčios augalams, jis įsako duoti maldingumo vaisius,
76  V,57      |         šakelę, neduodančią vaisiaus, jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą
77  V,57      |               bręsti ir duoti vaisių. Jis negali atmesti to pašaukimo,
78  V,58      |             Kanoje: “Darykite, ką tik jis jums lieps” (Jn 2, 5). Kad
79  V,61      |               Mozės giesmės žodžiai: “Jis rado jį dykumoje - tyruose
80  V,61      |         plazdendamas virš lizdo, taip jis išskleidė savo sparnus ir,
81  V,61      |         atsitiko šv. Pauliaus atveju: jis į Bažnyčią įžengė vedamas
82  V,61      |       pasauliečiais, atsako vyskupas; jis turi rūpintis jų ugdymu,