| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Ioannes Paulus PP. II Christifideles Laici IntraText - Concordances (Hapax - words occurring once) |
Chapter, Paragraph
1011 IV,50 | susiję su kultūrų istorine evoliucija. Juk Vatikano II Susirinkimas 1012 III,43(160)| Paulius II. Enciklika “Laborem exercens”, 24-27 // AAS 73 (1981), 1013 II,23 | dėmesys į riziką Bažnyčioje de facto sukurti tarnybų struktūrą, 1014 II,23 | pasauliečių perėjimas nuo faktinio liturginių funkcijų vykdymo 1015 III,36 | nuostabaus ir didžiai jaudinančio fakto, kad “Dievo Sūnus savo įsikūnijimu 1016 IV,50(186) | nušviečia moterį kaip tokią tuo faktu, kad Dievas iškiliame Sūnaus 1017 III,38 | pirmas žmogaus gyvenimo fazes vis didėja. Šiandien labiau 1018 IV,56 | rūmų, šeimų. Pripažįstu, Filotėja, kad aniems pašaukimams 1019 III,43 | įmonių kūrimą, prekybos ir finansų sistemų peržiūrėjimą, taip 1020 IV,54 | Skausmų vyras, prisiėmęs fizines ir moralines visų laikų 1021 II,23 | ganytoją įgalina tiesiogiai ir formaliai iš paties ganytojo gautas 1022 III,34 | bažnytinių bendruomenių formavimo tikintieji prisideda ne 1023 II,25 | moterų bendradarbiavimo formoms plėtoti, kad, deramai įvertinant 1024 V,61 | tobulus [...] nešioja ir formuoja nelygu motinos įsčiose, 1025 III,44 | apėmusios visą planetą ir formuojančios mąstyseną bei papročius, 1026 I,9 | jį į Bažnyčios slėpinį, formuojantį jo vidinį veidą, grindžiantį 1027 IV,56(207) | S. Francois de Sales. Introduction ā 1028 II,25 | tinkamiausius metodus patariamajai funkcijai ir kitoms pasauliečių 1029 III,41 | gale pačios tampa beasmenio funkcionalizmo, biurokratijos augimo, neteisingų 1030 IV,53 | Evangelijos palyginimą apie gailestingąjį samarietį. Ji tai daro vienuolių 1031 IV,53 | jis yra paties Kristaus, gailestingojo Samariečio, kelias; pastarasis “ 1032 III,41 | Todėl ji ypač brangina gailiaširdystę beturčiams bei ligoniams 1033 V,60 | vertinimo kriterijus ir veiklos gaires (plg. Tikėjimo Mokslo Kongregacija. 1034 II,26 | Dievo šeima, kaip brolija, gaivinama vienybės dvasios” 91, “broliški 1035 III,42 | pasauliečiai turi būti vis labiau gaivinami tikro dalyvavimo Bažnyčios 1036 III,44 | viena vertus, tiesos meilės gaivinamo kritinio jausmo ugdymu, 1037 I,9 | kuris daro jas gyvas ir gaivinančias. ~Įaugimas į Kristų per 1038 II,18 | krikštytuosius. Tai gyva ir gaivinanti komunija, dėl kurios krikščionys 1039 II,29 | visuotinai ir giliai sutampa juos gaivinantis tikslas - atsakingai dalyvauti 1040 III,34 | bažnytinių bendruomenių gaivinime” 125. Žinoma, krikščionys 1041 II,29 | krikščioniškojo pašaukimo pasaulyje gaivinimo tikslų, turi teisę steigti 1042 II,31 | ir visų gyvenimo sričių gaivinimui Evangelijos dvasia” 117. ~ 1043 Iža,2 | Šventoji Dvasia be paliovos gaivino Bažnyčios jaunystę, daugeliui 1044 II,30 | drauge rūpinantis, kad ją gaivintų nuolatinis pasirengimas 1045 II,19 | stebindamas nepraeinančiu gaivumu56. Toliau, aptardamas visą 1046 III,43 | greičiau būtų padarytas galas gausioms neteisybėms, kylančioms 1047 Iža,6 | žmonijai tipiško reiškinio. Galbūt kaip niekada istorijoje, 1048 V,59 | kasdienio gyvenimo” 212. Todėl galėjau teigti, kad tikėjimas, netampantis 1049 Iža,2 | už tai, kad Sinodo metu galėjome ne tik džiaugtis pasauliečių 1050 IV,50(186) | Motina. Tai tema, kurią galėsime plačiau panagrinėti kita 1051 IV,51 | tinkamą pagalbą” (Pr 2, 18). Galėtume pasakyti, kad šitaip Dievas 1052 III,34 | Atverkite jo išganingai galiai valstybių, ekonominių, politinių 1053 II,31 | ganytojai, kad ir susidurdami su galimais ir suprantamais sunkumais, 1054 II,28 | vieninteliam tinkamam ir galimam, pašaukti ir įpareigoti 1055 Iža,2 | pasauliečiams pavedamų arba galimų pavesti bažnytinių tarnybų 1056 IV,47 | laikotarpis teikia vertingų galimybių veiklai, prisidedančiai 1057 Iža,5 | pastogės ir darbo, be lėšų, galinčių garantuoti žmogaus vertą 1058 V,64 | apaštališkoje ir misijinėje galioje. ~Ypač svarbu, kad visi 1059 IV,49 | tos diskriminacijos būtų galutinai įveiktos ir būtų visuotinai 1060 III,32 | Jono liudijimas apibrėžia galutinę palaimą teikiantį tikslą, 1061 II,27 | apaštalavimas negali pasiekti savo galutinio tikslo” 100. Žinoma, šį 1062 IV,49 | pavyzdžiai, tikinčiajam likdami galutiniu ir lemiamu atskaitos tašku, 1063 IV,46 | šiuo atžvilgiu tai ypatinga galybė ir didis iššūkis Bažnyčios 1064 III,43 | santykiaudami su regimąja gamta esame palenkti ne tik biologiniams, 1065 III,32 | šlovinga pareiga yra taip ganyti tikinčiuosius ir jų tarnystes 1066 II,23 | kurias funkcijas pavaduojant ganytoją įgalina tiesiogiai ir formaliai 1067 V,58 | šaukdamas jo vardu kaip gerasis Ganytojas, kuris “šaukia savąsias 1068 II,25(84) | Susirinkimas. Dekretas apie ganytojiškas vyskupų pareigas Bažnyčioje “ 1069 IV,55 | įvairiose vietose nuolatinė garantija. Vienuolių luomas liudija 1070 III,32 | meilę, tą nuostabią galią, garantuojančią vidinę vienybę ir išorinį 1071 IV,49 | kilnumą - pirmas žingsnis garantuojant jos visišką dalyvavimą tiek 1072 II,24 | gausiai reiškiasi malonė, garantuojanti apaštališką gyvybingumą 1073 III,42 | siekis. Tas gėris skirtas ir garantuotas paskirų ar susivienijusių 1074 IV,51 | atsakingai laisvei, bet ir formų, garantuotų teisingos pilietinės teisės, 1075 IV,50(186) | paslaptį, kuri padeda jai garbingai išlaikyti savo moteriškumą 1076 III,38 | gynimui ir ligų gydymui garbingomis priemonėmis, pradedant ankstyviausiais 1077 III,38 | gyvavimo tarpsniais, savo garbingumo vardan atmesdami kišimąsi, 1078 II,23(73) | išsilavinimu, protingumu ir garbingumu, yra tinkami padėti Bažnyčios 1079 I,14 | dalyvaudami eucharistiniame garbinime, pašventina patį pasaulį” 23. ~ 1080 Iža,4 | reikšmės, atmeta jį, savo garbinimo objektu darydamas įvairiausius “ 1081 V,62 | pirmus žodžius pratinasi garbinti Dievą, kurio artumą junta 1082 II,18 | Susirinkimas, cituodamas garsius šv. Kiprijono žodžius: “ 1083 I,17 | Bažnyčioje, iš lūpų veržiasi garsusis šv. Leono Didžiojo paraginimas: 1084 III,34 | konsumpcionizmas, kad ir sumišę su gąsdinančio vargo ir skurdo situacijomis, 1085 V,57 | atsakomybę nurodo pagaunantys ir gąsdinantys Jėzaus žodžiai: “Kas nepasiliks 1086 V,61 | ir parapijoje pasauliečių gaunamam ugdymui, ypač komunijos 1087 III,32 | išaugančios, iš jo gyvybę gaunančios atžalos turi vesti vaisius. “ 1088 III,39 | laistomas kankinių kraujo gausa” 142. ~Visa Bažnyčia didžiai 1089 IV,55 | pasaulio klėtis pripildo gausaus derliaus, o Viešpaties Jėzaus 1090 IV,48 | Šiandien daugelyje kraštų gausėja senų žmonių ir leidžiasi 1091 V,64 | vertybių troškulį ~ir vis gausėjančius išganymo vaisius. ~Drąsioji 1092 Iža,4 | atkreipė dėmesį į tai, kad “vis gausesni būriai praktiškai atsitraukia 1093 V,57 | augti, bręsti ir duoti vis gausesnių vaisių. ~Dievas Tėvas kaip 1094 IV,54 | bet būtų turtinamas ir gausinamas su nauju įkarščiu imantis 1095 II,20 | krikštytuosius, apdovanoja gausiomis charizmomis, ragina jį įvairioms 1096 III,43 | greičiau būtų padarytas galas gausioms neteisybėms, kylančioms 1097 IV,55 | įvairovėje ir pašaukimų gausoje Bažnyčia kaip vienas ir 1098 I,8 | vaisingas ir šakotas nuo vandenų gausos” (Ez 19, 10); “Mano mylimasis 1099 I,15 | gyvena pasaulyje ir pagal gautąjį įgaliojimą jame tęsia atperkamąjį 1100 II,23 | formaliai iš paties ganytojo gautas oficialus įgaliojimas, o 1101 I,17 | neatskiriamas naujo gyvenimo, gauto per krikštą, dėmuo, vadinasi, 1102 V,61 | atsakomybę, kylančius iš gautojo krikšto218. Vyskupijoje 1103 III,32 | iš pačios jos prigimties, gautos iš Kristaus, kuris jai skyrė 1104 V,58 | su tikėjimu įžvelgiant gautus talentus ir dovanas, taip 1105 III,43 | atsakomybę už dovanas, kurias yra gavęs ir gauna iš Dievo. Žmogaus 1106 II,24(80) | charizmų, net paprastųjų, gavimo kiekvienam tikinčiajam kyla 1107 I,17 | Paisykite garbės, kurią gavote su šiuo slėpiniu!” 49 Tegu 1108 III,32 | visuotinę paskirtį. Tad gavusi Dvasios dovaną, kuri išlieja 1109 II,20 | didesnė garbė, o jam būdingas gebėjimas tarnauti [...]. Šitaip tad 1110 IV,49 | vyrų talentus, patyrimus ir gebėjimus (plg. Tikėjimo Mokslo Kongregacija. 1111 III,38 | šie ir panašūs dalykai yra gėdingi; žalodami žmogiškąją civilizaciją, 1112 IV,51(190) | kurios galima ir reikia geisti, yra meilė (plg. 1 Kor 12- 1113 III,38 | nors ir šioje srityje žmogų gelbsti tik išmintis ; ja remdamasis 1114 IV,55 | kurioje auga ir vaisiai, ir gėlės. Štai šventosios Bažnyčios 1115 IV,55 | stebinančiai įvairių žolių, augalų, gėlių ir vaisių. Šv. Ambraziejus 1116 IV,56(206) | Apaštališkasis laiškas “Sabaudiae gemma” (1967 sausio 29) // AAS 1117 Iža,2 | bendradarbiaujant Sinodo Generalinio sekretoriato tarybai ir 1118 III,38 | atmesdami kišimąsi, sukeliantį genetinio paveldo pokyčius individams 1119 III,38 | gyvybei - žmogžudystės, genocidas, abortas, eutanazija ir 1120 Iža,5 | asmeninio kilnumo jausmas. Geradarė srovė apima ir perskverbia 1121 IV,47 | humanizacijos. Susirinkimas pabrėžia geradarišką ir kūrybišką vaikų gyvenimą 1122 II,26 | nuolankią meilę, pasireiškiančią gerais ir broliškais darbais” 98. ~ 1123 V,58 | šaukdamas jo vardu kaip gerasis Ganytojas, kuris “šaukia 1124 II,19 | Šventuoju Raštu, buvo labai gerbiama senovės Bažnyčioje ir iki 1125 III,43 | subjektiškumas ir teisė dalyvauti yra gerbiami, kovoti už naujo solidarumo 1126 V,60 | visuotinai pripažintos ir gerbiamos), neužtenka juos tam raginti; 1127 IV,55 | duoda įvairių vaisių, bet geresnė tokia lanka, kurioje auga 1128 III,33 | sielovados, taip pat prie geresnio Bažnyčios turto administravimo” 122. ~ 1129 IV,50 | kvietimą pažinti Kūrėjo planą, gėrėtis juo ir pagal jį gyventi. 1130 I,16 | tobulumui meilėje. Šventasis geriausiai liudija kilnumą, kurį gauna 1131 I,14 | kūriniją tikrajam žmogaus gėriui, jie dalyvauja toje valdžioje, 1132 I,11 | mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi” (Lk 3, 22). Tada jis žino, 1133 II,21 | skirtingais būdais, dalyvauja Gerojo ganytojo, už avis guldančio 1134 IV,54 | išsipildymą. Teateina ten ir geros valios žmonės, kad meilėje 1135 IV,54 | ir ugdančia galia. ~Tos gerosios naujienos skelbimas tampa 1136 IV,47(174) | Gerson J. De parvulis ad Christum 1137 IV,47 | Bažnyčią. Jau XV a. Jonas Gersonas, teologas ir auklėtojas, 1138 V,64 | žino taip pat ~apie daugelį gerų užmojų, ~apie didelį vertybių 1139 III,38 | visada yra nuostabi Dievo gerumo dovana. Prieš pasaulį temdantį 1140 Iža,6 | įgyvendinti neįkainojamą gėrybę - taiką su teisingumu. ~ 1141 III,37 | reikšminga ne tiek šio pasaulio gėrybės, kiek asmens gėris, kuris 1142 V,62 | artumą, o su pirmais meilės gestais mokosi atsiverti kitiems 1143 V,64 | džiaugdamiesi ir stebėdamiesi ~giedame su Tavimi Magnificat, ~Tavo 1144 V,64 | Dvasios ugnį. ~Magnificat giedanti Mergele, ~pripildyk jų širdis 1145 IV,53 | kūną ir atimanti dvasios giedrumą, jokiu būdu negali atleisti 1146 V,64 | Tavo meilės ir padėkos giesmę. ~Drauge su Tavimi ~dėkojame 1147 V,61 | Apie tai kalba gražūs Mozės giesmės žodžiai: “Jis rado jį dykumoje - 1148 III,38 | negali šalintis ar nepaisyti gigantiškos technologijos galios plėtros; 1149 V,62 | vėliau pasitvirtinančią ir gilėjančią jiems laipsniškai aktyviai 1150 IV,49 | po Susirinkimo augo ir gilėjo, semdamasis įkvėpimo iš 1151 III,36 | praturtina kasdienę žmonių kūrybą gilesne prasme ir reikšme. Todėl 1152 IV,50 | kilnumu, reikia atlikti gilesnes antropologinių ir teologinių 1153 IV,49 | ir stiprėtų, lydima vis gilesnio ir platesnio moters asmens 1154 IV,50 | vaidmenis ir funkcijas, bet ir gilesnius dalykus, tai, kas liečia 1155 III,40 | neatidėliojant reikia pradėti plačią, gilią ir sistemingą veiklą, remiamą 1156 I,8 | Drauge su evangelistu Jonu gilindamiesi į vynuogyno slėpinį, aptinkame, 1157 V,60 | dėl natūralaus jų tikėjimo gilinimo proceso, bet ir dėl reikalo “ 1158 V,63 | suvokiame būtinumą tęsti ir gilinti ugdymą ir juo labiau esame 1159 II,30 | ir kiekvienas atskirai, gilintų savo misijų įsipareigojimą 1160 II,20 | gyvenimą į ją žiūrėti su giliu atsakomybės jausmu. Tą nuostatą 1161 III,34 | kad suklestės tyras ir gilus tikėjimas, pajėgus toms 1162 III,40 | kai žmonių egoizmas, prieš gimdymą nukreiptos kampanijos totalitarinė 1163 I,8 | nesavanaudė dovana tiems, kurie gimė iš vandens ir Dvasios (plg. 1164 I,14 | kilnumą. Todėl kalbėjau: “Gimęs iš Mergelės Marijos, kaip 1165 III,38 | teisėms, bet ir pačiai žmonių giminės biologinei esmei. Tokioje 1166 II,24 | kuriantis ypatingą dvasinę giminystę. Kaip tik kalbėdamas apie 1167 III,38(139)| Donum vitae” dėl pagarbos gimstančiai žmogaus gyvybei ir jos perdavimo 1168 IV,53 | visokios prievartos aukos, gimstančios mūsų visa leidžiančioje 1169 III,37(136)| garantuoti žmogui, kad jis galės gimti, gyventi ir veikti kaip 1170 IV,50 | Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters” (Gal 4, 4). Ši “ 1171 II,31 | visiškai atmesti antagonizmo ir ginčų dvasią, verčiau lenktyniauti 1172 III,38 | priešina gyvą “Taip”, šitaip gindama žmogų ir pasaulį nuo tų, 1173 III,42 | politikos militarizacija, ginklavimosi varžybos ir branduolinė 1174 III,32 | Bažnyčios misija: “Ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums, kad 1175 III,42 | labai reikšmingai: “Bažnyčia giria ir aukština darbą pasišventusiųjų 1176 II,30 | nariams ugdyti ir iškelti glaudesnę jų gyvenimo praktikos ir 1177 II,27 | parapijoje, palaikydami glaudų ryšį su savo kunigais; teiškelia 1178 Iža,2 | kviečia visus pasauliečius vis glaudžiau su juo jungtis ir, laikant 1179 V,60 | Susirinkimas sako: “Toks glaudžios vienybės gyvenimas su Kristumi 1180 II,20 | Paulius. Šio turtingo mokymo glaustą interpretaciją galime rasti 1181 III,40 | reikia apgaubti ypatinga globa, ypač tada, kai žmonių egoizmas, 1182 IV,54 | invalidų ir kenčiančiųjų globai, kurie vis sąmoningiau ir 1183 V,57 | malda prašo Izraelis tos globėjiškos artumos: “Dangaus kariuomenių 1184 V,62 | artumą junta kaip mylinčio ir globojančio Tėvo artumą, o su pirmais 1185 V,57 | aplankyk šitą vynmedžių sodą. Globok jį - tavo rankų sodintą, 1186 IV,46 | mane” (Mk 10, 21). Joje glūdi kvietimas dalyvauti sūniškoje 1187 IV,52 | ir skelbti vilties žinią, glūdinčią ryšyje tarp vyro ir moters. 1188 V,63 | įvertinti vertybes, tiek glūdinčias toje kultūrinėje tradicijoje, 1189 V,61 | ne tik ištarti, bet ir glūdintys Apaštalų Sosto dikasterijų 1190 III,37 | traktuojamas asmuo nėra skaičius, grandinės grandis ar sistemos dalis. 1191 III,38 | technologinės galimybės, grasinančios ne tik pagrindinėms žmogaus 1192 IV,46(168) | Krikščioniškojo auklėjimo deklaracija “Gravissimum educationis”, 2. ~ 1193 III,43 | samprotavimai mūsų sąžinę iš naujo grąžina prie moralinio matmens vystymosi.” 161 ~ ~ 1194 III,40 | Jėzus santuokai ir šeimai grąžino visą joms deramą orumą ir 1195 III,42 | varžybos ir branduolinė grėsmė. Atvirkščiai, būdami Jėzaus 1196 Iža,5 | plg. Pr 1, 26), jai ima grėsti labiausiai žeminantys ir 1197 Iža,2 | sąjūdžių, atsirandančių greta kitų pasauliečių susivienijimų, 1198 IV,49 | pašauktos veikti pirmoje gretoje. Įvairiose pasaulio šalyse 1199 III,44 | Evangelijos galia siekti ir tarsi griauti vertinimo kriterijus, vertybių 1200 III,38 | kenčia. Visi šie dalykai griežčiausiai prieštarauja Kūrėjo garbei” 137. ~ 1201 II,23 | atlikti veiksmus, kurie nėra griežta sakramentinės tarnybos prerogatyva73. 1202 IV,45 | arba senoliai.” 167 Šv. Grigaliaus Didžiojo komentarą galima 1203 II,29 | motyvų, pasauliečių jungimąsi grindžia ir implikuoja teologinis 1204 II,23 | tarnybos, pareigos ir funkcijos grindžiamos krikštu. Maža to, ganytojai 1205 I,9 | formuojantį jo vidinį veidą, grindžiantį visus pašaukimus, duodantį 1206 III,42 | Politinę valdžią reikia grįsti tarnavimo dvasia, nes tik 1207 Iža,4 | gyvenimo sampratai, apie grįžimą prie religinių ieškojimų, 1208 I,8 | vynuogėmis” (Iz 5, 1-2). ~Jėzus grįžta prie vynuogyno simbolio, 1209 III,32 | kurio mums dabar reikia grįžti, mūsų samprotavimus tiesiogiai 1210 IV,50(186) | Bažnyčia regi moteryje grožio atšvaitus, atspindinčius 1211 III,37 | Visas žmogaus asmens kilnumo grožis pasireiškia tada, kai atsižvelgiama 1212 V,61 | pagimdyti dorybių didingumui ir grožiui” 217, kaip tai atsitiko 1213 III,38 | teises; niekas, joks žmogus, grupė, valdžia ar valstybė negali 1214 V,61 | paskirais asmenimis ir asmenų grupėmis, todėl ji pašaukta auklėti 1215 II,28 | pasauliečių apaštalavimo, net grupinio, pradžia ir sąlyga, ir niekas 1216 IV,56 | aniems pašaukimams netinka grynai kontempliacinis atsiskyrėlių 1217 III,38 | darbininkai traktuojami kaip gryni pelno įrankiai, o ne laisvi 1218 II,21 | Gerojo ganytojo, už avis guldančio gyvybę (plg. Jn 10, 11), 1219 IV,53 | ir perduodama gydančią ir guodžiančią Jėzaus Kristaus meilę, vis 1220 I,17 | Kristumi [...]. Stebėkitės ir guoskitės: tapome Kristumi!” 50 ~Krikščioniškasis 1221 IV,53 | atskleisdama ir perduodama gydančią ir guodžiančią Jėzaus Kristaus 1222 III,38 | teises, kaip, pvz., teisė į gydymą, būstą, darbą, šeimą ir 1223 II,24 | pačioje Dvasioje, kitam - gydymo dovaną toje vienoje Dvasioje, 1224 III,38 | gyvybės gynimui ir ligų gydymui garbingomis priemonėmis, 1225 IV,53 | ir moterų. Būtent jie - gydytojai, slaugytojai, sanitarai, 1226 IV,54 | Kristaus, “kūno ir sielos gydytojo” 201, ne tik nebūtų sumenkintas, 1227 III,42 | kryptį priima teisingumo gynimą ir skleidimą, suprantamą 1228 III,44 | pagarbos asmens kilnumui gynimu; taip pat reikia remti autentišką 1229 III,38 | technika atsideda gyvybės gynimui ir ligų gydymui garbingomis 1230 III,44 | atsakomybė nesibaigia šiais gynybos veiksmais. Visuose pasaulio 1231 I,13 | Krikštytuosius jis lygina su gyvaisiais akmenimis, kurie ant Kristaus, “ 1232 III,38 | ankstyviausiais vaisiaus gyvavimo tarpsniais, savo garbingumo 1233 IV,48 | save veikliais subjektais, gyvenančiais dvasiniu ir žmogišku požiūriu 1234 III,34 | ir ištisas žmonių grupes, gyvenančias įvairiose situacijose, aplinkose 1235 IV,46 | ir pusę Dievo tautos, gyvenančios tuose kraštuose. Jau vien 1236 V,63 | išgelbėti tarp didžiųjų tautų gyvenančių mažumų kultūrą” 224. ~Kai 1237 II,26 | pasiekti šiuolaikinius žmones, gyvenančius tokiomis skirtingomis sąlygomis, 1238 III,35 | dėl įvairių priežasčių gyvenantys srityse ir kraštuose, kur 1239 Iža,2 | mieliausi broliai, kaip gyvenate, ir patikrinkite, ar jau 1240 V,64 | į savo protus, širdis ir gyvenimus vis tvirčiau diegti bažnytinę 1241 V,64 | ir stiprink, ~kad visada gyventume ~kaip tikri Tavo Sūnaus 1242 IV,45 | įvairovė Bažnyčios turtą daro gyvesnį ir konkretesnį. ~ ~ 1243 I,14 | brangaus. Ir jūs patys kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į 1244 IV,56 | Panašiai ir krikščionims, gyviesiems savo Bažnyčios augalams, 1245 Iža,7 | gali ir turi turėti viltį. Gyvoji Evangelija Jėzuje Kristuje 1246 II,26 | bendruomenių, dar vadinamų gyvosiomis bendruomenėmis, kūrimu; 1247 IV,48 | savęs laikyti žmonėmis, gyvuojančiais Bažnyčios paribyje, pasyviu 1248 II,26 | veidą, kitaip sakant, joje gyvuojančios ir veikiančios Bažnyčios 1249 I,12 | mokinių ryšį su Jėzumi, bet ir gyvybinę pačių mokinių - vieno Vynmedžio 1250 II,24 | garantuojanti apaštališką gyvybingumą ir šventumą visam Kristaus 1251 V,57 | Jn 15, 1-2). ~Šakelių gyvybingumas priklauso nuo to, ar tvirtai 1252 II,19 | bendravimas reiškia dvejopą gyvybinį dalyvavimą: krikščionių 1253 III,44 | spalvą, o iš vidaus, iš gyvybinio centro ir pačių gyvenimo 1254 I,9 | yra žmonių bendruomenės gyvybinis pagrindas. Kaip tik todėl 1255 IV,52 | garantuoti vyrų ir moterų harmoningą dalyvavimą Bažnyčios gyvenime 1256 V,64 | To vaisiaus pavidalas - harmoningas pripažinimas “vienoje visuotinėje” 1257 IV,52 | misijoje dalyvautų pilniau, harmoningiau ir turtingiau. ~Vyrų ir 1258 III,40 | bei moralinis skurdas arba hedonistinė ir vartotojo mąstysena naikina 1259 III,44 | vertinimo kriterijus, vertybių hierarchijas, mąstymo nuostatas ir įpročius, 1260 II,22 | tautos želmenimis ir naujos hierarchijos pradmenimis65, skirdamas 1261 II,20 | aprūpina įvairiomis dovanomis, hierarchinėmis bei charizminėmis, kuriomis 1262 Iža,2 | buvo oficialiai pripažinta homilijoje, pasakytoje užbaigiant posėdžius: “ 1263 III,36(133)| II. Enciklika “Redemptor hominis”, 14 // AAS 71 (1979), 284- 1264 Iža,5 | tam tikru laipsniu naujos humanistinės kultūros kūrėjais tapo tiek 1265 II,23 | neprarasdami ir nemenkindami humanistinio efektyvumo” 76. ~Sinodo 1266 Iža,5 | ugdydami visą jo kilnumą. ~Tų humanistinių srovių apraiška ir vaisius 1267 III,44 | centrai, meno kūrybos ir humanitarinio mąstymo sluoksniai. Ten 1268 IV,49 | ir visuomenės santykių “humanizavimo” poreikį. ~Tęsdami Evangelijos 1269 III,38 | grąžinti kultūrai autentiško humanizmo principus, idant žmogaus 1270 Iža,5 | Sakoma, kad mūsų epocha yra “humanizmų” epocha. Kai kurie jų remiasi 1271 III,36 | šeimai ir jos istorijai tapti humaniškesnei” 134. ~Šioje veikloje žmonijos 1272 III,39 | konfesinis” reikalas, jis giliai įaugęs į pačią žmogaus tikrovę. 1273 I,9 | gyvas ir gaivinančias. ~Įaugimas į Kristų per tikėjimą ir 1274 IV,50 | pradžios” ir visiems laikams įbrėžtas į pačią žmogaus asmens - 1275 III,44 | aktualus ir svarbus veikimo idealas; tai svarbi programa, patikėta 1276 Iža,6 | nieko bendra su teisėtu idėjų bei veiksmų pliuralizmu 1277 Iža,2 | atstovų, vyrų ir moterų, įdėjusių svarų indėlį į jo darbą. 1278 Iža,5 | turėti įvairius vardus: ideologija, ekonominė valdžia, nežmoniška 1279 III,40 | naikina gyvybės šaltinį, o ideologijos ir įvairios sistemos drauge 1280 IV,56 | asmuo yra pašauktas vardu įdėti savo indėlį Dievo karalystės 1281 III,43 | viešpatauti” kūrinijoje ir “įdirbti” pasaulio “sodą”. Tačiau 1282 III,34 | kad ne baimė, o Kristaus ieškojimas ir buvimas su juo sąlygoja 1283 Iža,4 | apie grįžimą prie religinių ieškojimų, atnaujinto sacrum ir maldos 1284 IV,54 | jais. Tai turi būti veikla, įgalinanti ir sukurianti sąlygas sutelkti 1285 III,33 | misiją. Šiai misijai juos įgalioja ir įpareigoja krikščioniškosios 1286 I,15 | pasaulyje ir pagal gautąjį įgaliojimą jame tęsia atperkamąjį Jėzaus 1287 II,23 | ganytojo gautas oficialus įgaliojimas, o konkrečiai jos įgyvendinamos 1288 IV,51 | Karaliaus - tarnyboje, tad gauna įgaliojimus ir tampa įtraukta į pagrindinį 1289 II,31 | Popiežinė pasauliečių taryba įgaliota sudaryti Apaštalų Sosto 1290 I,16 | yra “šventieji”, taigi įgalioti ir įpareigoti savo būties 1291 II,24 | vadiname charizmomis. Jos gali įgauti įvairiausias formas, tai 1292 Iža,2 | dokumentas, galutinį pavidalą įgavęs bendradarbiaujant Sinodo 1293 III,42 | turtėjimas ar šalininkų įgijimas visuomenės turto sąskaita, 1294 III,40 | 40. Žmogaus asmuo turi įgimtą ir struktūrinį visuomeninį 1295 IV,56 | šias sąlygas atitinkančias įgimtas savybes bei talentus ir 1296 IV,54(201) | S. Ignatius Antiochenus. Ad Ephesios, 1297 III,42 | siekiant bet kokia kaina įgyti, išlaikyti ar susitiprinti 1298 III,44 | visuomenei reiškiasi ir yra įgyvendinama kultūros kūrimu ir perteikimu. 1299 II,25 | gyvenime dalyvauja ne tik įgyvendindami savo užduotis bei charizmas, 1300 II,25 | Bažnyčios komuniją ir misijos įgyvendinimą tiek Bažnyčios viduje, tiek 1301 V,59 | ir misijos atradimas ir įgyvendinimas iš pasauliečių reikalauja, 1302 II,30 | tikslu ir dalyvaujama jo įgyvendinime. Tas tikslas - “evangelizuoti 1303 IV,51 | pripažinimo prie praktinio įgyvendinimo. Tokią reikšmę turi ir šis 1304 II,19 | konkrečiau kaip komunija įgyvendinta. ~Ką gi išreiškia nepaprastai 1305 II,27 | atitinkamai ir sistemiškai įgyvendintas platesniu, stipresniu ir 1306 I,9 | sujungti su Kristumi ir įjungti į Dievo tautą ir savo būdu 1307 III,38 | gyvenimo sąlygos, savavališkas įkalinimas, deportacijos, vergovė, 1308 IV,54 | turtinamas ir gausinamas su nauju įkarščiu imantis sielovados, skirtos 1309 IV,45 | kyla dangumi aukštyn, kaip įkarštis gyventi. Šešta valanda reiškia 1310 V,62 | ir moteris, savo gyvenime įkūnijančius “naują įsakymą”. Kunigų, 1311 II,19 | karalystė [...]. Ji Kristaus įkurta gyvenimo, tiesos ir meilės 1312 III,34 | ir skurdo situacijomis, įkvepia ir palaiko principą “gyventi 1313 IV,51 | technikos raida ne visada įkvėpiama ir seikėjama tikros išminties, 1314 III,37 | Mk 8, 36) apima aiškų ir įkvepiantį antropologinio pobūdžio 1315 II,24 | vartojamos tikrai pagal jos įkvėpimą. Todėl visada reikia stengtis 1316 Iža,2 | paklusti Šventosios Dvasios įkvėpimui. Jaunesnieji težino, kad 1317 V,64 | vaisius. ~Drąsioji Mergele, ~įkvėpk mums dvasios jėgų ~ir pasitikėjimą 1318 V,62 | ir krikščioniškos dvasios įkvėptu mokymu, suprantama, išlaikydami 1319 IV,50 | tema. Jiems skirtas ir ilgas trečiadienio katekezių ciklas. 1320 III,38 | vis dėlto yra melagingi ir iliuziški, jei ko ryžtingiausiai negina 1321 Iža,5 | kilnumą (plg. Pr 1, 26), jai ima grėsti labiausiai žeminantys 1322 II,18 | sąvokas deramai suprasti įmanoma tik atsižvelgiant į Bažnyčios-Komunijos 1323 IV,48 | amžiaus sulaukus ne tik įmanomas ir reikalingas, bet dėl 1324 III,41 | išreiškia paprasčiausiu būdu, įmanomu visiems ir visada. Drauge 1325 IV,54 | gausinamas su nauju įkarščiu imantis sielovados, skirtos ligoniams 1326 IV,50 | studijas, idant, kaip pagrindą imdami vyro ir moters asmens kilnumą 1327 V,57 | Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs” ( 1328 III,43 | plėtojimą ir naujo tipo įmonių kūrimą, prekybos ir finansų 1329 V,63 | tik tada, kai kiekvienas imsis atsakomybės už savo ugdymą 1330 IV,50 | šakų bei įvairių kultūrų indėlio. Tinkamai suprastos, jos 1331 III,34 | Dievo nebūtų”. Religinis indiferentizmas ir visiškas ryšio su Dievu 1332 III,34 | šiandien dėl plintančio indiferentizmo, sekuliarizmo ir ateizmo 1333 III,38 | genetinio paveldo pokyčius individams ir ištisoms žmonių kartoms139. ~ 1334 III,37 | stulbinančią jėgą. Vadinasi, individo jokiu būdu negalima redukuoti 1335 III,44 | stengdamasi drauge pakeisti individualią ir kolektyvią žmonių sąžinę, 1336 III,37 | arba sistemos anonimiškume. Individualiai traktuojamas asmuo nėra 1337 Iža,5 | tapo tiek visuotiniu, tiek individualiu reikalavimu10. ~ ~ 1338 Iža,4 | reikalas. Jis liečia ne tik individus, bet tam tikra prasme ir 1339 III,43 | atnaujinimu ir nežabotos industrializacijos padariniais, nes šie samprotavimai 1340 I,9 | Bažnyčioje ir pasaulyje įnešdami savąją dalį. 15 ~Jau Pijus 1341 IV,51(190) | užduočių suskirstymą nereikia įnešti sumaišties. Tas suskirstymas 1342 III,44 | Perduodant ir priimant informaciją šiomis priemonėmis, reikia 1343 IV,52 | karitatyvinėmis ir misijų iniciatyvomis. ~Tad ryškėja skubus sielovadinis 1344 III,41 | institucijos ir viešosios iniciatyvos, kurios juk negaili pastangų 1345 II,30 | tarptautinėse Bažnyčios iniciatyvose ir veiksmuose, įsitraukimas 1346 III,41 | privačių interesų, lengvai visą instituciją apimančio neveiklumo aukomis. ~ 1347 IV,51 | taisyti pasaulio sąlygas ir institucijas, kad jos būtų suderintos 1348 III,42 | su savo struktūromis ir institucijomis149. ~Norėdami,, kaip minėta, 1349 Iža,6 | įvairiopai veikiančių tiek institucijose, tiek savanoriškai, taip 1350 III,41 | neformali veikla ir kaip institucinė veikla, kaip pagalba pavieniams 1351 II,26 | remti įvairias, taip pat ir institucines, tos pačios teritorijos 1352 IV,56 | suklestėjus įvairiems pasauliečių institutams, kurie pasauliečiams, o 1353 V,61 | bendruomenių užduotis - integraliai ir vieningai ugdyti pasauliečius? ~ 1354 II,30 | mokymu, tai reiškia tarnauti integraliam žmogaus orumui. ~Iš to plaukia, 1355 V,59 | INTEGRALUS UGDYMAS GYVENIMUI VIENYBĖJE ~ 1356 V,62 | kitų asmenų bei bendrijų, integruoti, sukonkretinti ir geriau 1357 III,44 | parinktomis medžiaginėmis, intelektinėmis ir sielovadinėmis priemonėmis. ~ 1358 III,44 | pasauliečius su drąsa ir intelektualiu kūrybingumu būti tokiose 1359 IV,49 | vaidmeniui, prieš akis turėjo dvi intencijas: pirma, pripažinti ir patvirtinti - 1360 IV,49 | tarnaujantį egoistiniams interesams ir pasitenkinimui. Pirma 1361 III,41 | augimo, neteisingų privačių interesų, lengvai visą instituciją 1362 IV,56(207) | S. Francois de Sales. Introduction ā la vie dévote, I, III // 1363 IV,54 | Vienas jos tikslų - ligonį, invalidą ar kenčiantį žmogų traktuoti 1364 I,17(50) | S. Augustinus. In Ioann. Evang. tract., 21, 8 // 1365 V,58 | krikščionių nuolat laukia puiki ir įpareigojanti užduotis - vis geriau pažinti 1366 I,17 | paslaptis ir jėgos šaltinis. Tai įpareigojantis kilnumas, Dievo pakviestų 1367 V,61 | auklėtojas. Jam, kaip Petro įpėdiniui, priklauso tarnyba “stiprinti 1368 II,22 | Nenutrūkstamoje apaštalų įpėdinystėje kunigai šventimų akimirką 1369 II,26 | ir tais, kurių nepasiekia įprastinė sielovada97. Tiesą sakant, 1370 II,26 | parengia ir sutelkia žmones įprastinei liturginio gyvenimo raiškai; 1371 I,17 | artimi juos mylinčiam Tėvui, įprastiniame gyvenime, tarp kasdienių 1372 Iža,5 | buities sąlygas. Šiandien įprastu dalyku tampa stulbinantys 1373 IV,49 | nuo tuometinės kultūros įpročių ir kviečia moterį imtis 1374 III,44 | hierarchijas, mąstymo nuostatas ir įpročius, veiklos akstinus ir žmonių 1375 IV,51 | nuolatinio nusišalinimo įprotį, negana to, užmegzti naujus 1376 Iža,7 | žmonijos vienybės ženklą bei įrankį” 11. Todėl žmonija, nieko 1377 III,38 | traktuojami kaip gryni pelno įrankiai, o ne laisvi ir atsakingi 1378 I,8 | vynuogyną, sumūrijo aptvarą, įrengė spaustuvą ir pastatė bokštą. 1379 Iža,6 | šiuolaikinės žmonijos, norėdama įrodyti savo “visagalybę”, kartoja 1380 IV,56 | Kurdamas pasaulį Dievas įsakė augalams duoti vaisių, “ 1381 III,33 | lieka toks pat svarbus ir įsakmus. Tačiau dabartinė ne tik 1382 IV,56 | Bažnyčios augalams, jis įsako duoti maldingumo vaisius, 1383 V,62 | gyvenime įkūnijančius “naują įsakymą”. Kunigų, pasauliečių bei 1384 III,33 | tiek jo laikymąsi. ~Jėzaus įsakymas “eikite ir skelbkite Evangeliją” 1385 V,64 | atsakomybę už paklusimą Kristaus įsakymui: “Eikite į visą pasaulį 1386 III,37 | asmens kilnumą ir kitus tuo įsąmoninti - esminis, o kartais centrinis 1387 II,27 | dėmesį į labai teisingus, įsidėmėtinus ir skatinančius Susirinkimo 1388 I,14 | kunigyste, šventąja tauta, įsigytąja liaudimi” (1 Pt 2, 9). Pasauliečių 1389 I,14 | kunigystė, išrinktoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti 1390 IV,50 | palengva apsireiškia ir įsigyvena visoje išganymo istorijoje 1391 V,62 | laipsniškai aktyviai ir atsakingai įsijungiant į platesnės bažnytinės bendruomenės 1392 Iža,3 | sąmoningai ir atsakingai įsijungti į Bažnyčios misiją. ~Ir 1393 I,17 | kvietimą gyventi pagal Dvasią, įsijungus į laikinąją tikrovę ir dalyvaujant 1394 V,58 | ir pasirengus ją vykdyti įsiklausant į Dievo žodį ir Bažnyčios 1395 Iža,2 | misijinę prigimtį ir dar kartą įsiklausė, ką sako Viešpats, kuris 1396 III,44 | Čia verta dar kartą įsiklausyti į itin reikšmingus Pauliaus 1397 I,15 | to, jis teigia, kad pats Įsikūnijęs Žodis “norėjo būti žmonių 1398 II,19 | dalyvavimą: krikščionių įsikūnijimą į Kristaus gyvenimą ir tos 1399 III,36 | fakto, kad “Dievo Sūnus savo įsikūnijimu tam tikru būdu prisijungė 1400 I,15 | prigimtimi ir misija. Jis kyla iš Įsikūnijusio Žodžio slėpinio ir Bažnyčios 1401 III,37 | patvirtino Dievo Sūnus, įsikūnydamas moters įsčiose. Be paliovos 1402 II,27 | praktiką. ~Būdama Bažnyčia, įsikūrusi tarp žmonių, parapija gyvena 1403 IV,48 | atsiminimuose arba atsisakyti įsipareigojimų dabarčiai dėl naujų pasaulyje 1404 IV,51 | konkrečiam apsisprendimui ir įsipareigojimui veikti ne tik Bažnyčioje, 1405 V,59 | politinius ir kultūrinius įsipareigojimus. Šakelė, įskiepyta į vynmedį, 1406 II,31 | gyvenimui ir apaštališkam įsipareigojmui. Su skausmu ir nusistebėjimu 1407 IV,49 | moterų. Jos turi jaustis įsipareigojusios ir pašauktos veikti pirmoje 1408 II,29 | Evangelijos reikalavimus ir įsipareigoti misijoms bei apaštalavimui. 1409 V,62 | sutuoktiniai ir tėvai yra įsisąmoninę, kad jų “namų Bažnyčia” 1410 II,28 | katalikas visada būtų gyvai įsisąmoninęs esąs Bažnyčios narys arba 1411 V,64 | bažnytinę savimonę, vadinasi, įsisąmoninimą, kad esame Jėzaus Kristaus 1412 II,31 | Dievo meilę. Šios dovanos įsisąmoninimas turi jungtis su stipriu 1413 IV,49 | kilnumo ir jos pašaukimo įsisąmoninimo, regint skubų “naujosios 1414 V,61 | ypač komunijos ir misijos įsisąmoninimui, labai svarbi įvairių Bažnyčios 1415 Iža,2 | dvelkimą, Bažnyčia gyviau įsisąmonino savo misijinę prigimtį ir 1416 I,15 | ne tik pasauliečių gilų įsiskverbimą ir pilnutinį dalyvavimą 1417 I,15 | žmonių visuomenėje, bet ir to įsiskverbimo bei dalyvavimo naujumą ir 1418 I,9 | požiūrio tašką, jis visiškai įsitikinęs pareiškė, kad jie yra visateisiai 1419 II,23 | Sinodo Tėvai išreiškė įsitikinimą, kad, norint išvengti panašių 1420 V,63 | kultūrą” 224. ~Kai kurie įsitikinimai ugdymo darbe pasirodo itin 1421 V,64 | įvairovė yra vertybė, didesniu įsitikinimu ir ryžtu paremtas pasauliečių 1422 II,27 | Pasauliečiai turi vis tvirčiau įsitikinti apaštališko įsipareigojimo 1423 III,40 | tinkamai įvykdyti galima tik įsitikinus vienintele ir nepakeičiama 1424 III,40 | Bažnyčia yra tuo giliai įsitikinusi, nes gerai žino, kad “žmonijos 1425 III,39 | ir ne visi tiki tą tiesą, įsitikinusieji ja turi teisę, kad būtų 1426 III,34 | liudijimą, bet ir noriai įsitraukdami į misijų darbą tarp tų, 1427 III,33 | liturginiame gyvenime, jie uoliai įsitraukia į apaštališkuosius jos darbus; 1428 II,30 | iniciatyvose ir veiksmuose, įsitraukimas į katekezę ir pedagoginiai 1429 Iža,3 | galingai reikalauja pasauliečių įsitraukimo. Pasyvumas, kuris niekada 1430 II,27 | gyvena ir veikia giliai įsitraukusi į žmonių bendruomenes, solidari 1431 III,35 | kraštuose, kur Bažnyčia dar nėra įsitvirtinusi, ir ten liudijantys savo 1432 III,38 | juo būtinesnį, juo labiau įsiviešpatauja “mirties kultūra”. Juk Bažnyčia 1433 III,42 | auklybą, siekiančią įveikti įsiviešpatavusią egoizmo, neapykantos, keršto 1434 Iža,5 | prievartaujamas. Giliai įsišaknijęs Dieve, Kūrėjuje ir Tėve, 1435 IV,46 | pasaulio jaunystė [...], įsižiūrėkite į ją ir atrasite joje Kristaus 1436 III,44 | pilietinę kultūrą. Savo veikla, įskaitant liturgiją, ji auklėja žmoguje 1437 II,18 | nuosavybė, kaip į vynmedį įskiepytos šakelės. ~Krikščionių komunijos 1438 V,61 | nebuvo jokio svetimo dievo” (Įst 32, 10-12; plg. 8, 5). ~ 1439 V,62 | rūpinasi, kad katalikiškos įstaigos ugdytų vyrus ir moteris, 1440 V,62 | darbą mokyklose ir ugdymo įstaigose. Taip pat jie atkreipė dėmesį 1441 Iža,5 | akivaizdžiai neteisingi įstatymai atima pagrindines teises: 1442 V,62 | ir tinkamais pilietiniais įstatymais220. ~Sinodo Tėvai pripažinimo 1443 II,19 | garbę ir laisvę [...]. Jos įstatymas - naujas priesakas mylėti 1444 V,59(213) | kard. Agostino Casaroli, įsteigiant Popiežiškąją Kultūros tarybą ( 1445 II,26(90) | visai kaimenei, jis turi įsteigti tikinčiųjų bendruomenes, 1446 III,36 | padėti žmonijos šeimai ir jos istorijai tapti humaniškesnei” 134. ~ 1447 V,58 | dėl jo karalystės atėjimo istorijon. Tas asmeninis pašaukimas 1448 V,58 | taip pat visuomenines ir istorines situacijas, kuriose gyvename. ~ 1449 III,44 | krikščionių tikėjimas tampa istoriniu ir kuria istoriją. ~Regėdama 1450 V,58 | apsireiškia tik palengva, istoriškai kintančio mūsų gyvenimo 1451 I,11 | 12, 27); “O kadangi esate įsūniai, Dievas atsiuntė į mūsų 1452 I,11 | mylimuoju Sūnumi, pats tapdamas įsūniu (plg. Gal 4, 4-7) ir Kristaus 1453 I,15 | atgimimo Kristuje dėka, bendra įsūnystės malonė, bendras pašaukimas 1454 I,8 | džiaugsmas: “Buvau tave pasodinęs it rinktinį vynmedį” (Jer 2, 1455 III,44 | techninės raidos ir jos įtakos, apėmusios visą planetą 1456 III,37 | dėl visuomenėje keliamų įtampų ir konfliktų, kiek dėl to, 1457 II,24 | tikinčiųjų ir bendrijos gyvenimą įterpti nerimą ir sumaištį” 81. ~ 1458 III,34 | sintezė bus puikiausias ir įtikinamiausias pasauliečių liudijimas, 1459 IV,54 | naujienos skelbimas tampa įtikinantis tada, kai nesiriboja tik 1460 I,14 | pasauliečiai jiems būdingu mastu įtraukiami į trejopą Jėzaus Kristaus 1461 IV,51 | iškilią vietą, turi būti įtrauktos į sielovadinių dokumentų 1462 V,64 | ir meilės civilizacijos ~įtvirtinimo žemėje ~pagal Dievo valią 1463 II,20 | meldžiasi bei liudija apie įvaikystę (plg. Gal 4, 6; Rom 8, 15. 1464 V,60 | sisteminga katekezė, pritaikyta įvairiam amžiui ir skirtingoms gyvenimo 1465 III,42 | politikoje, kitaip tariant įvairiarūšėje ūkio, visuomenės ir įstatymų 1466 IV,56 | prasme dar labiau susiję su įvairiausiais būdais, kuriais visi drauge 1467 Iža,7 | per juos Kristaus Bažnyčia įvairiausiose pasaulio srityse reiškiasi 1468 Iža,4 | garbinimo objektu darydamas įvairiausius “dievaičius”. ~Sekuliarizmo 1469 III,41 | savitarpio pagalbos veiklą įvairiopam žmonių vargui palengvinti” 148. 1470 I,15 | profesiniu gyvenimu, taip pat įvairiopomis visuomeninės veiklos formomis” 39. ~ 1471 II,20 | komunijai. Mat ji pasižymi įvairiopų pašaukimų ir luomų, slėpinių, 1472 V,60 | Gyvenimo sintezė apima įvairiopus ir suderintus integralaus 1473 IV,45 | pritaikyti stebinančiai pašaukimų įvairovei Bažnyčioje, kurioje dirbti, 1474 IV,55 | vykdyme. ~Gyvenimo luomų įvairovėje ir pašaukimų gausoje Bažnyčia 1475 II,20 | reikšmės sąnarių ir pareigų įvairumas. Viena yra Dvasia, kuri 1476 I,17 | prie biblinio vynuogyno įvaizdžio. Atžalų sužydėjimas ir suvešėjimas 1477 III,42 | ir tarptautinės tvarkos įvedimą157. ~ ~ 1478 IV,48 | turi drąsiai imtis, tvirtai įveikdami pagundą nostalgiškai užsisklęsti 1479 III,35 | tarpsnį. Pasaulyje, kuris dėl įveikiamų atstumų vis mažėja, Bažnyčios 1480 IV,49 | diskriminacijos būtų galutinai įveiktos ir būtų visuotinai gerbiamas 1481 I,8 | atžvilgius: “Vienas žmogus įveisė vynuogyną, sumūrijo aptvarą, 1482 Iža,2 | darbininkai. Tegu kiekvienas įvertina tai, ką daro, ir nutaria, 1483 II,25 | formoms plėtoti, kad, deramai įvertinant bendras problemas, aiškiai 1484 IV,51 | nėra tik tikrovės ir įvykių įvertinimas tikėjimo šviesoje. Jis prilygsta 1485 II,31 | susivienijimų labui. Šia prasme įvertinimo procesą turi lydėti vadovavimas 1486 II,23 | Tačiau, be pozityvių įvertinimų, Sinodo diskusijose netrūko 1487 II,23 | panoramą. Tėvai didžiai įvertino pasauliečių vyrų ir moterų 1488 III,44 | prireiks, apvalytume kritiškai įvertintus esamos kultūros elementus, 1489 II,26 | tarsi galutinis Bažnyčios įvietinimas, tam tikra prasme tai pati 1490 IV,47 | įeiti į Dievo karalystę įvykdymą ir gyvenimą visiškai pasitikint 1491 I,17 | kitiems, o paskui, jei yra įvykdytos reikalingos sąlygos, kreiptis 1492 III,35 | pasaulio kraštų link, kad įvykdytų savo misijų pašaukimą skelbti 1493 Iža,3 | Viešpaties Dvasia, stengiasi įvykiuose, reikalavimuose ir troškimuose 1494 IV,50(186) | iškiliame Sūnaus Įsikūnijimo įvykyje atsidavė laisvam ir veikliam 1495 IV,47(174) | complźtes, Desclée, Paris 1973, IX, 669. ~ 1496 II,20 | užsidaryti savyje, dvasiškai izoliuotis nuo bendruomenės; jis turi 1497 II,26 | ruožtu Sinodo Tėvai atidžiai išanalizavo daugelio parapijų dabartinę 1498 II,23 | bet pirmiausia išsamiai išanalizuoti įvairiausias teologines, 1499 III,35 | skirtingų religijų išpažinėjų išankstinius nusistatymus, stiprina tautų 1500 III,32 | temos link. Iš vynmedžio išaugančios, iš jo gyvybę gaunančios 1501 IV,53 | laiške “Salvifici doloris”, “išauganti iš atpirkimo Kristaus Kryžiumi 1502 II,29 | kartais tiesiog iš jų šaknų išaugo nauji sąjūdžiai ir draugi-jos 1503 II,28 | kuriuos būtina atskleisti, kad išaugtų pasauliečių misijų energija. 1504 IV,47 | 15; Mk 10, 14). Jis ypač išaukština veiklų vaidmenį, kurį vaikai 1505 Iža,5 | Žmogaus asmuo: pamintas ir išaukštintas kilnumas ~5. Pamąstykime 1506 Iža,4 | poreikiai negali visiškai išblėsti. Jei žmogus turi drąsos 1507 I,14(22) | Plg. to paties mokymo išdėstymą Instrumentum laboris “Pasauliečių 1508 I,14 | Dabar pasistengsime trumpai išdėstyti esminius to mokymo elementus. ~ 1509 III,40 | daroma visuomenės labui, išeina į naudą asmeniui. Todėl 1510 III,35 | kurie arba tėvynėje, arba išeivijoje gyvena tarp tautų, išpažįstančių