| Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
| Ioannes Paulus PP. II Christifideles Laici IntraText - Concordances (Hapax - words occurring once) |
Chapter, Paragraph
1511 Iža,1 | šeimininku, kuris anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo 1512 II,27 | bendromis pastangomis; pagal išgales teprisideda prie kiekvieno 1513 III,43 | jungiasi su Jėzaus Kristaus išganančiuoju darbu. Jėzus Kristus suteikė 1514 III,34 | duris Kristui! Atverkite jo išganingai galiai valstybių, ekonominių, 1515 IV,54 | nes gali tapti dalyvavimo išganingame Kristaus kentėjime ir jo 1516 III,44 | teatre, turi būti skelbiamas išganingas Evangelijos žodis. ~ ~ ~ 1517 IV,52 | dalyvavimą, kad pasauliečiai išganingoje Bažnyčios misijoje dalyvautų 1518 V,64 | komunijos slėpinį ir savo išganingos misijos energiją, specialiai 1519 Iža,3 | Bažnyčios nariu ir aktyviu jos išganingosios misijos subjektu. Tas pats 1520 Iža,7 | žmogaus ir pasaulio Atpirkėjo, išganingu veiksmu. ~Bažnyčia žino, 1521 IV,50 | Dvasioje. Abu patiria jos išganingus ir pašventinančius ‘apsilankymus’ ” 187. ~ ~ 1522 II,23 | pareigos ir funkcijos ~23. Išganomąją Bažnyčios misiją pasaulyje 1523 Iža,2 | 2, 5), prisidėti prie jo išganomosios misijos. Jis iš naujo siunčia 1524 I,15 | pašaukimas į tobulumą, vienas išganymas, viena viltis bei nepadalijama 1525 III,33 | sujungti su Viešpačiu ir Išganytoju Jėzumi Kristumi; ji parengia 1526 I,14 | įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris 1527 II,21 | save aukojančio, kad visus išgelbėtų (plg. Mk 10, 45), - Jėzaus 1528 Iža,2 | ryžtingai ir pakilia širdimi išgirsti Kristaus balsą, primygtinai 1529 IV,55 | slėpinys atskleidžia ir išgyvena begalinį Jėzaus Kristaus 1530 III,33 | švenčiamo sakramentuose ir išgyvenamo meilėje, krikščionių moralinio 1531 III,35 | 35. Bažnyčia, jusdama ir išgyvendama stiprų naujosios evangelizacijos 1532 III,44 | išlaiko didžius savo dvasios išgyvenimus ir troškimus, kad pasitarnautų 1533 V,59 | galo, visiškai permąstytas, išgyventas su derama ištikimybe” 213. ~ ~ 1534 II,23 | ryžtą pavaduoti ganytojus išimtinėse situacijose ir nuolat to 1535 I,15(40) | gali būti papildomas arba išimtinis uždavinys, pasauliečiams 1536 II,23 | būti budrūs, kad neįvestų “išimtinių situacijų” arba “pavadavimo 1537 Iža,6 | šiuolaikiniuose žmonėse randa naują ir iškalbingą atgarsį: ištisos tautos 1538 IV,47 | turi Dievo karalystėje: jie iškalbingai simbolizuoja ir puikiai 1539 III,39 | žmogaus atsakomybę. Tačiau iškart reikia pabrėžti, kad šiandien 1540 Iža,5 | ir sunaikinimo link; kiti iškelia žmogų ant pjedestalo ir 1541 I,8 | išnuomojo jį vynininkams ir iškeliavo į svetimą šalį” (Mk 12, 1542 III,34 | tiesos visumoje ir jo vertės iškėlimo. ~Evangelijos ir kasdienio 1543 II,30 | padeda savo nariams ugdyti ir iškelti glaudesnę jų gyvenimo praktikos 1544 IV,51 | tarnybas Bažnyčioje, jau užima iškilią vietą, turi būti įtrauktos 1545 IV,50(186) | tokią tuo faktu, kad Dievas iškiliame Sūnaus Įsikūnijimo įvykyje 1546 IV,49 | sprendžiamąjį vaidmenį ir vykdydavo iškilias užduotis. Jų veiklos istorija - 1547 III,37 | dalis. Radikaliausiai ir iškiliausiai kiekvienos žmogiškos būtybės 1548 IV,51 | vertos dvi moterų atliekamos iškilios užduotys. ~Pirma - suteikti 1549 V,64 | Juozapo Šventosios Šeimos iškilmė, vienuolikti mano popiežiavimo 1550 I,17 | priminti, kad Sinodo metu įvyko iškilminga kelių pasauliečių moterų 1551 Iža,2(4) | Paulius II. Homilija per iškilmingas šv. Mišias, baigiant Vyskupų 1552 I,16(44) | pat, 42. Tie Susirinkimo iškilmingi ir vienprasmiai žodžiai 1553 III,36 | kartų ir labai tvirtai. Štai iškilus konstitucijos “Gaudium et 1554 V,61 | dokumentuose, pasauliečių turi būti išklausomi noriai ir su meile. ~Viena 1555 IV,54 | šalia jo ir su juo, į jo išklausymą, dialogą ir užuojautą bei 1556 III,35 | dalinėms Bažnyčioms, iki šiol išlaikė vertę, negana to, būtent 1557 V,62 | įkvėptu mokymu, suprantama, išlaikydami mokslo ir įvairių jo sričių 1558 III,32 | gavusi Dvasios dovaną, kuri išlieja tikinčiųjų širdyse Jėzaus 1559 V,64 | Dvasios. ~Melsk jos naujo išliejimo ~visiems pasauliečiams, ~ 1560 IV,50 | Gal 4, 4). Ši “pilnatvė” išlieka istorijos būvyje: Bažnyčia 1561 IV,55 | Bažnyčia kaip vienas ir išliekantis slėpinys atskleidžia ir 1562 IV,50 | dieną: “Aš kiekvienam kūnui išliesiu savosios Dvasios. Tuomet 1563 III,34 | jei krikščionių tikėjimas išliko kai kuriose tradicijose 1564 III,38 | Šiandien visi turi stengtis išlikti kuo budresni valdžios, ypač 1565 III,32 | duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų” (Jn 15, 16). ~Komunija 1566 I,14 | paskatinti pasauliečius su išmanymu ir meile dar kartą perskaityti, 1567 III,34 | ir ateizmo patiria sunkių išmėginimų, o kartais ir radikalių 1568 V,57 | Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. 1569 IV,46 | tarpsnis, turintis būti augimu “išmintimi, metais ir malone Dievo 1570 II,20 | skirtas tarnauti visų labui, išmintingai vadovaujant ganytojams.” 63 ~ ~ 1571 V,58 | meldžiantis, naudojantis išmintingu ir rūpestingu dvasiniu vadovavimu, 1572 III,38 | srityje žmogų gelbsti tik išmintis ; ja remdamasis jis galėtų 1573 I,8 | ir pastatė bokštą. Paskui išnuomojo jį vynininkams ir iškeliavo 1574 II,29 | komuniją” tiek vidaus, tiek išorės santykiuose platesniame 1575 III,44 | reikia evangelizuoti, bet ne išoriškai, tarsi pridedant kokį papuošalą 1576 I,14 | gyvojo Dievo Sūnus, kaip išpažino Petras, atėjo, kad visus 1577 II,19 | kuri jį tikrai teisingai išpažintų ir šventai tarnautų” 57. 1578 II,28 | Šventųjų bendravimas”, kurį išpažįstame Credo, remiasi tuo, kad 1579 III,44 | atmeta klaidas ir blogį, išplaukiančius iš nuolatinės nuodėmės grėsmės. 1580 II,23 | visuotinės kunigystės bei iš to išplaukiantį skirtumą tarp tarnybų, kylančių, 1581 II,28 | spinduliavimas nepaprastai išplečiamas, nes pasiekia kiekvieną 1582 II,25 | dalyvavimas tose tarybose leis išplėsti konsultacijų ratą, o bendradarbiavimo, 1583 II,26 | kraštuose neįstengia iki galo išplėtoti savo veiklos dėl materialinių 1584 I,8 | derlingos kalvos atšlaitėse. Jis išpureno žemę, išrinko iš jos akmenis 1585 II,28 | ir tikėjimo derme ir ypač išraiškingą spinduliavimą, nes pasauliečiai 1586 IV,49 | Tėvai pareiškė: “Bažnyčia, išreikšdama savo misiją, turi tvirtai 1587 II,24 | įvairiausias formas, tai išreikšdamos tobuliausią jų teikėjos 1588 I,13 | krikščioniškojo naujumo atžvilgį, išreikštą Vatikano II Susirinkimo 1589 III,43 | paties Kūrėjo ir simboliškai išreikštas draudimu ‘valgyti nuo medžio’ ( 1590 IV,50(186) | marijiškasis matmuo ypatingu būdu išreiškiamas santykiu su moterimi ir 1591 I,8 | atšlaitėse. Jis išpureno žemę, išrinko iš jos akmenis ir apsodino 1592 I,14 | krikštytuosius vadindamas “išrinktąja gimine, karališkąja kunigyste, 1593 III,37(136)| amžių numatytas ir nuo amžių išrinktas. Pašauktas ir pavadintas 1594 I,14 | žmonių atmesto, bet Dievo išrinkto, brangaus. Ir jūs patys 1595 I,8 | vynuogyną supranta kaip išrinktosios tautos simbolį. Izraelis 1596 II,25 | bendras problemas, aiškiai išryškėtų visų bažnytinė komunija89. ~ ~ 1597 IV,49 | paraginime “Familiaris consortio” išsakytą kreipimąsi, minintį įvairiopas 1598 IV,50 | šitaip tesimas pažadas, išsakytas enciklikoje “Redemptoris 1599 III,40 | Sinodui paprašius, sudaro išsamią ir organišką veiksmų programą 1600 III,34 | tikėjimas duoda vienintelį išsamų, visų daugiau ar mažiau 1601 IV,46 | pastaroji yra vienintelis ir išsamus atsakymas į nekompromisinius 1602 I,15 | bažnytinę padėtį, reikia giliai išsiaiškinti “pasaulietiško pobūdžio” 1603 Iža,5 | labiausiai žeminantys ir išsigimę “pavertimo įrankiu” veiksmai, 1604 II,23(73) | pasižymintys atitinkamu išsilavinimu, protingumu ir garbingumu, 1605 IV,54 | plg. Jn 17, 11. 21-22) išsipildymą. Teateina ten ir geros valios 1606 IV,50 | liudija Joelio pranašystė, išsipildžiusi Sekminių dieną: “Aš kiekvienam 1607 II,29 | pagyvėjo, kai atsirado ir išsiplėtė gausūs ir labai įvairūs 1608 III,32 | išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, 1609 III,32 | mokiniams: “Ne jūs mane išsirinkote, bet aš jus išsirinkau ir 1610 III,34 | įvairiems procesams, iš kurių išsiskiria sekuliarizacija ir sektų 1611 II,20 | atžvilgiu, kad visa tai, kas jį išskiria, yra ne didesnė garbė, o 1612 IV,52 | vertybių lobį ir totalumo, išskirtinumo, ištikimumo bei vaisingumo 1613 II,26 | žmonių ir lėšų, kai kada išsklaidyta didžiuliuose plotuose arba 1614 V,61 | parapijose, ypač didelėse arba išsklaidytose, krikščionis ugdyti labai 1615 III,44 | kuriais žmogus išugdo ir išskleidžia daugeriopus savo kūno ir 1616 II,31 | Sinodo Tėvai pirmiausia išskyrė Katalikų Veikimo sąjūdžius 1617 I,9 | gentium”, - visi tikintieji, išskyrus kunigystės narius ir Bažnyčios 1618 III,35 | viltį, jog ji bus sėkmingai išspręsta. Vatikano II Susirinkimo 1619 IV,50 | Tėvai, teigdami, kad “norint išspręsti problemas, susijusias su 1620 V,61 | Visi jo žodžiai, ne tik ištarti, bet ir glūdintys Apaštalų 1621 IV,56 | kunigaikščio, našlės, merginos ar ištekėjusios moters. To negana. Dar reikia, 1622 III,35 | viena kitą remti ir dalytis ištekliais, drauge atsidėti vienai 1623 I,14 | popiežiškąją tarnybą, būdamas ištikimas Vatikano II Susirinkimo 1624 V,60 | savo vienybę su Kristumi, ištikimumą Tėvo valiai ir atsidavimą 1625 IV,52 | totalumo, išskirtinumo, ištikimumo bei vaisingumo reikalavimus, 1626 Iža,5 | prievartą, kuri šiandien ištinka žmogaus asmenį. Jei žmogiškoji 1627 III,37 | galėtų jį sutraiškyti ir ištirpdyti kolektyvo, institucijos, 1628 III,38 | stiprindamas diskriminaciją ir ištisų tautų marginalizaciją. ~ ~ 1629 IV,56 | gyvenimą kuo labiausiai ištobulinti” 207. ~Tokiu pat požiūriu 1630 V,58 | Bažnyčios mokymą, sūniškai ir ištvermingai meldžiantis, naudojantis 1631 III,44 | dalykus, “kuriais žmogus išugdo ir išskleidžia daugeriopus 1632 IV,51 | pranašiškojoje tarnyboje išvada. Toks “atpažinimas”, kurį 1633 I,12 | prisikėlime (plg. Rom 6, 3-5), išvaduoja jį iš “senojo žmogaus” ir 1634 Iža,3 | O kokia yra dabartinė išvaizda žemės ir pasaulio, kuriems 1635 Iža,7 | vienuolių ir pasauliečių. Čia išvardytos situacijos Bažnyčią liečia 1636 III,35 | tėvynę ir nors ribotam laikui išvykti į misijų kraštus. Taip pat 1637 III,38 | valdyti. [...] Anų moralinių iššūkių potencialus šaltinis yra 1638 III,38 | naujų bioetikos problemų iššūkius. Anot Sinodo Tėvų, “krikščionys 1639 III,34 | ir moralinis paveldas bus iššvaistytas veikiant įvairiems procesams, 1640 Iža | pasauliečiams katalikams~~ĮŽANGA~ ~ 1641 Iža,2 | Instrumentum laboris, nuo įžanginio pranešimo iki paskirų vyskupų 1642 III,37 | keršto Dievo akivaizdoje ir įžeidžia žmogaus Kūrėją. ~Dėl savo 1643 V,61 | Pauliaus atveju: jis į Bažnyčią įžengė vedamas tobulesnių krikščionių ( 1644 IV,48 | Senesniųjų žmonių jubiliejų: “Įžengimą į vadinamąjį “trečiąjį amžių” 1645 III,35 | evangelizacijos keliu. Ji turi įžengti į naują misijų veiklumo 1646 III,32 | komuniją, į pasaulio istoriją įžengusią per žmogumi tapusį Dievo 1647 IV,51 | Vatikano II Susirinkimas įžiūri ryšį tarp kultūros moralinio 1648 IV,50 | Bažnyčioje ir visuomenėje, yra įžvalgesnė ir tikslesnė vyro ir moters 1649 IV,50(186) | nepavargstantį veiklumą, gebėjimą įžvalgumą jungti su paguodos ir padrąsinimo 1650 IV,46 | ateičiai. Išties Bažnyčia jame įžvelgia savo tolesnį kelią į ateitį, 1651 V,58 | vadovavimu, su tikėjimu įžvelgiant gautus talentus ir dovanas, 1652 IV,47(174) | Gerson J. De parvulis ad Christum 1653 III,36 | iš nuostabaus ir didžiai jaudinančio fakto, kad “Dievo Sūnus 1654 III,34 | žmogų! Tai paprasta, bet jaudinanti Žinia, kurią Bažnyčia skolinga 1655 V,64 | Dvasios buveinės. Dar kartą su jauduliu ir dėkingumu įsiklausykime 1656 II,20 | Evangelijos jėga išlaiko Bažnyčią jauną ir veda į tobulą vienybę 1657 IV,45 | vakarą, taip žmogus netenka jaunatviško įkarščio. O vienuolikta 1658 Iža,2 | Šventosios Dvasios įkvėpimui. Jaunesnieji težino, kad šis kvietimas 1659 V,61 | Kaip erelis skatina savo jauniklius, plazdendamas virš lizdo, 1660 III,35 | nurodymus. “Vadinamosioms jaunoms Bažnyčioms, - tokia Sinodo 1661 I,17 | vietinės Bažnyčios, ypač jaunos Bažnyčios, su deramu atidumu 1662 III,35 | tarpsniu pasireiškiantis jaunose Bažnyčiose, yra ne tik vietinės 1663 III,35 | šioms savo ruožtu reikia jaunų Bažnyčių liudijimo ir įkarščio; 1664 IV,46 | Evangelija, Jėzus parodė jaunuoliui: “Jėzus meiliai pažvelgė 1665 IV,46 | skaitome: “Bažnyčia regi jaunuolius - maža to, Bažnyčia ypatingu 1666 IV,45 | gyvenimą jau vaikystėje, kiti - jaunystėje, treti - kaip subrendę žmonės 1667 II,20 | kontaktą su kitais, stipriai jausdamas brolišką ryšį, kupiną džiaugsmo, 1668 Iža,5 | būtybės asmeninio kilnumo jausmas. Geradarė srovė apima ir 1669 III,44 | meilės gaivinamo kritinio jausmo ugdymu, antra vertus, laisvės 1670 IV,50(186) | atspindinčius kilniausius jausmus, kokiems tik pajėgi žmogaus 1671 III,43 | reiškia, kad žmogus turi jausti atsakomybę už dovanas, kurias 1672 IV,47 | Viešpats Jėzus rodo vaikams jautrią ir dosnią meilę. Jis teikia 1673 III,41 | remia veiklų solidarumą, jautrų žmogaus poreikių visumai. ~ 1674 Iža,3 | auga ir raugės, ir geri javai, taip ir istorijoje, kurioje 1675 IV,51 | pasauliečiai privalo bendromis jėgomis taisyti pasaulio sąlygas 1676 IV,47 | Dievu: “Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite 1677 I,8 | pasodinęs it rinktinį vynmedį” (Jer 2, 21); “Tavo motina buvo 1678 IV,48 | bus sultingas. Visiems jisai skelbs: ‘Koks Viešpats teisingas’ ” ( 1679 IV,50 | plotmėje, kaip puikiai liudija Joelio pranašystė, išsipildžiusi 1680 II,25 | šiandien jau nebeleidžia jokiai visuomenės daliai likti 1681 II,22 | pirmiausia visai Bažnyčiai. Jomis reiškiasi ir yra įgyvendinamas 1682 I,8 | Drauge su evangelistu Jonu gilindamiesi į vynuogyno 1683 I,11 | kadaise nuskambėjusius Jordano pakrantė-je: “Tu mano mylimasis 1684 IV,48 | pasakęs per Senesniųjų žmonių jubiliejų: “Įžengimą į vadinamąjį “ 1685 III,39 | elementas. Juk Dieve “gyvename, judame ir esame” (Apd 17, 28). 1686 II,20 | kūną gaivina, vienija ir judina, kad Bažnyčios Tėvai jos 1687 V,64 | į Švenčiausiąją Mergelę, jungdamasis su Tėvais ir pasauliečiais, 1688 II,18 | atskleidžia slėpiningą komuniją, jungiančią Viešpatį Jėzų ir jo mokinius, 1689 I,12 | paslaptingos komunijos, jungiančios Tėvą su Sūnumi ir Sūnų su 1690 II,29 | šių motyvų, pasauliečių jungimąsi grindžia ir implikuoja teologinis 1691 II,29 | gausūs ir labai įvairūs junginiai: draugijos, grupės, bendruomenės 1692 II,29 | kriterijus, nustatančius tų junginių bažnytinį autentiškumą. ~ 1693 I,12 | Jėzus paskelbė savo mokinių jungties su savimi ir tarpusavyje 1694 II,29 | darbuose, savitai pasireiškia jungtinėje katalikų pasauliečių veikloje, 1695 II,29 | Antra vertus, įvairūs jungtinės pasauliečių veiklos būdai, 1696 II,29 | ekleziologinis principas, jungtiniame apaštalavime matantis Bažnyčios 1697 II,29 | Jungtinio dalyvavimo būdai ~29. Bažnytinė 1698 V,64 | pasaulio tikrovę, ~gyvai juntant ~krikščionišką atsakomybę ~ 1699 V,64 | diena, Jėzaus, Marijos ir Juozapo Šventosios Šeimos iškilmė, 1700 III,35 | pasaulį ~35. Bažnyčia, jusdama ir išgyvendama stiprų naujosios 1701 V,64 | Gyvas bažnytinės komunijos jutimas, būdamas Šventosios Dvasios 1702 II,26(90) | vadovauti savo vyskupijoje visai kaimenei, jis turi įsteigti tikinčiųjų 1703 II,19 | tarpusavyje matmenį. Tai avidės, kaimenės, vynmedžio, dvasinės statybos 1704 II,25 | galėtų atsiliepti į miestų ir kaimų regionų poreikius, teneapriboja 1705 II,28 | viltimis, gali pasiekti savo kaimynų, bičiulių ir bendradarbių 1706 III,42 | vartojimas siekiant bet kokia kaina įgyti, išlaikyti ar susitiprinti 1707 Iža,4 | religijos poreikis ~4. Kaipgi nepaminėti įvairių formų 1708 V,60 | yra pabrėžę daugelį kartų. Kalbėdami apie pasauliečių politinį 1709 I,14 | karališką kilnumą. Todėl kalbėjau: “Gimęs iš Mergelės Marijos, 1710 III,37(136)| Jonas Paulius II. Pirmas kalėdinis kreipimasis į pasaulį // 1711 III,37 | tai primena krikščioniška Kalėdų šventė136. ~ ~ 1712 IV,53 | emigrantai, pabėgėliai ir kaliniai, bedarbiai, sģniai, pamesti 1713 Iža,3 | šiandien vis labiau virsta kalte. Niekam nedera likti neveikliam. ~ 1714 III,42 | vienas kitą papildyti. Nei kaltinimai karjerizmu, valdžios kultu 1715 IV,54 | priminti: “Todėl reikia, kad Kalvarijoje, po Kryžiumi, atsidurtų 1716 I,8 | turėjo vynuogyną derlingos kalvos atšlaitėse. Jis išpureno 1717 IV,47 | palaiminimą ir labiau negu kam kitam garantuoja vietą dangaus 1718 I,14 | Dievas būtų visa visame kame (plg. Jn 12, 32; 1 Kor 15, 1719 III,40 | prieš gimdymą nukreiptos kampanijos totalitarinė politika, taip 1720 IV,54 | moralines visų laikų žmonių kančias. Drauge su Marija, Kristaus 1721 IV,54 | atvejais, kai dėl ligos ir kančių būna sunkiai mėginamas ne 1722 II,23 | būti parenkami pasauliečiai kandidatai tam tikroms tarnyboms vykdyti” 78. ~ 1723 V,61 | Tėvai paragino kunigus ir kandidatus kunigystei “uoliai rengtis 1724 III,39 | juo labiau buvo laistomas kankinių kraujo gausa” 142. ~Visa 1725 III,39 | liudijimas kentėjimais ir kankinyste yra Kristaus mokinių apaštalavimo 1726 III,39 | prakilniausiai pasireiškiančios kankinystėje” 143. ~Tai, ką iki šiol 1727 V,58 | žodžiai, pasakyti tarnams Kanoje: “Darykite, ką tik jis jums 1728 I,17 | ir vyrų beatifikacija ir kanonizacija. Juose visa Dievo tauta, 1729 I,17 | prašymu juos beatifikuoti bei kanonizuoti” 47. ~Baigiant šiuos apmąstymus, 1730 V,64 | Roma, prie šv. Petro kapo, 1988 metų gruodžio 30 diena, 1731 Iža,3(7) | priespauda, neteisingumas ir karai, kankinimai ir terorizmas, 1732 I,14 | Anuomet būdavo patepami tik karaliai ir kunigai. Šiais dvejopais 1733 I,14 | kad visus mus padarytų karaliais ir kunigais. Vatikano II 1734 I,14 | dvasinę kovą prieš nuodėmės karaliavimą savyje (plg. Rom 6, 12) 1735 I,14 | Kristui, Visatos Valdovui ir Karaliui, pasauliečiai dalyvauja 1736 I,14 | Dovydas “buvo pateptas karaliumi. Anuomet būdavo patepami 1737 I,14 | vienatinis būsimasis kunigas ir karalius - Kristus (Kristaus vardas 1738 I,14 | esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, išrinktoji tauta, 1739 I,9 | kunigiškos, pranašiškos ir karališkos tarnystės dalyviais, vykdą 1740 I,14 | KUNIGIŠKOSIOS, PRANAŠIŠKOSIOS IR KARALIŠKOSIOS JĖZAUS KRISTAUS TARNYBOS 1741 I,14 | pašaukti tarnauti Dievo karalystei bei jos plėtimui istorijoje. 1742 III,42 | nesvarbu ar tai būtų prievarta, karas, kankinimai ir terorizmas, 1743 V,59(213) | Laiškas Valstybės Sekretoriui kard. Agostino Casaroli, įsteigiant 1744 I,9(16) | Pijus XII. Kalba naujiems kardinolams (1946 vasario 20) // AAS 1745 IV,56 | maldingą gyvenimą pašalinti iš kareivinių, amatininkų dirbtuvių, kunigaikščių 1746 III,41 | ligoniams ir vadinamąją karitatyvinę bei savitarpio pagalbos 1747 IV,52 | susitikimuose, bendradarbiavimas su karitatyvinėmis ir misijų iniciatyvomis. ~ 1748 II,30 | srityse bei dalyvavimas karitatyvinių, kultūrinių ir dvasinių 1749 V,57 | globėjiškos artumos: “Dangaus kariuomenių Dieve, sugrįžki, pažvelk 1750 III,42 | papildyti. Nei kaltinimai karjerizmu, valdžios kultu ir korupcija, 1751 II,19 | Dvasia per visas krikščionių kartas yra nuolatinis ir neišsenkantis 1752 Iža,6 | įrodyti savo “visagalybę”, kartoja beprotišką Babelio bokšto 1753 IV,46 | Jn 2, 13-14). [...] Mūsų kartoje, baigiantis antram tūkstantmečiui 1754 V,64 | Dievui, ~“maloningam iš kartos į kartą”, ~už katalikų pasauliečių 1755 III,35 | šitaip teikia stiprinantį karštos Kristaus ir Bažnyčios meilės 1756 I,14 | santuokinis bei šeimos gyvenimas, kasdienis darbas, dvasios ir kūno 1757 I,17 | įprastiniame gyvenime, tarp kasdienių užsiėmimų, nepailsdami triūsia 1758 I,17 | atsiliepdami į savo pašaukimą, savo kasdienius užsiėmimus jie turi laikyti 1759 V,62 | pažinti jos lobius (plg. Katalikiškojo Auklėjimo Kongregacija. 1760 V,62 | pasiaukojamai rūpinasi, kad katalikiškos įstaigos ugdytų vyrus ir 1761 V,62 | dėmesį į skubų poreikį, kad katalikiškų ir nekatalikiškų mokyklų 1762 II,25 | labiau savyje plėtoti ir “katalikiškumo” dvasią. “[Pasauliečiai] 1763 I,10 | tvirtindami, kad visõs pasauliečio kataliko egzistencijos tikslas - 1764 III,34 | ir nepamainomi savo vaikų katechetai. Šią galią jiems duoda santuokos 1765 I,17 | tik kaip reikalavimą ir kategorišką pareigą, bet dar labiau 1766 I,17 | žodžius su pasauliečiais, kategoriškai tvirtina: “Nei šeimos rūpesčiai, 1767 III,34 | Tėvai išreiškė dėkingumą už kateketų darbą, pripažindami, kad 1768 Iža,2 | Dievo žodžio skelbime ir katekezėje, įvairių tarnybų arba užduočių 1769 IV,50 | skirtas ir ilgas trečiadienio katekezių ciklas. Drauge šitaip tesimas 1770 IV,52 | pirmiausia savo ir kitų vaikų katekizacija, dalyvavimas religiniuose 1771 IV,51 | specifinėse evangelizacijos ir katekizacijos srityse reikia energingiau 1772 III,33 | Dievo žodį, ypač aiškindami katekizmą; savo patirtimi jie prisideda 1773 II,19 | Atsakymo reikia ieškoti katekizmo skyriuje apie sanctorum 1774 V,61 | pagalbos forma gali būti katekumenato pavidalą turinti krikštytų 1775 II,31 | Pauliaus’, ‘aš - Apolo’, ‘aš - Kefo’, ‘o aš - Kristaus’. Argi 1776 III,37 | ne tiek dėl visuomenėje keliamų įtampų ir konfliktų, kiek 1777 III,36 | šaltinis, tad su jais Bažnyčia keliauja ir gyvena, tikrai ir giliai 1778 III,44 | veiksmais. Visuose pasaulio keliuose, tad ir didžiosiose jo arterijose - 1779 Iža,2 | reikalavo nubrėžti konkrečius kelius, kuriais puikią Susirinkimo 1780 Iža,4 | Jei žmogus turi drąsos sau kelti esminius klausimus apie 1781 IV,53 | tarp daugybės sergančių ir kenčiančių rašo Evangelijos palyginimą 1782 IV,54 | atsideda ligonių, invalidų ir kenčiančiųjų globai, kurie vis sąmoningiau 1783 IV,53 | LIGONIAI IR KENČIANTIEJI ~53. Žmogus, kad ir pašauktas 1784 IV,53 | svarbiausių kelių” 200. Kenčiantis žmogus yra Bažnyčios kelias, 1785 IV,53 | parodyti faktą, kad sergantys, kenčiantys ir seni krikščionys Dievo 1786 IV,54 | Prašome visų, kurie kenčiate, remti mus. Tai jūsų, silpnųjų, 1787 IV,51 | būdu pasitarnautų, o ne kenktų dorybių praktikai. Taip 1788 I,13 | akmenimis, kurie ant Kristaus, “kertinio akmens”, dedami į “dvasinius 1789 III,39 | neišvengiamas reikalavimas, yra kertinis žmogaus teisių statinio 1790 IV,49 | atveju, kai moteris turi kęsti įvairių rūšių diskriminaciją 1791 Iža,3 | naujaip ir parodo Dievo ketinimus viso žmogaus pašaukimo atžvilgiu; 1792 II,22(68) | kunigams 1979 m. Didžiojo Ketvirtadienio proga (1979 balandžio 9), 1793 IV,48 | augantis nuo pirmos buvimo kibirkštėlės iki paskutinio atodūsio” 175. ~ ~ 1794 V,58 | griežtai apibrėžtą valią - kiekvienu gyvenimo metu. Todėl budėjimas, 1795 Iža,7 | sunkumai, vėlavimai, kliūtys, kilę iš žmonių silpnumo, nuodėmės 1796 I,14 | Kristus (Kristaus vardas kilęs iš krizmos). Patepta buvo 1797 III,37 | kai atsižvelgiama į jo kilmę ir paskirtį. Dievo sukurtas 1798 I,17 | Susirinkimas, - įpareigoja kilni pareiga - darbuotis, kad 1799 V,64 | šiai misijai. ~Nuolanki ir kilniadvase “Viešpaties Tarnaite”, ~ 1800 I,16 | evangelinio atsinaujinimo keliu, kilniadvasiškai atsiliepdami į apaštalo 1801 IV,50(186) | atšvaitus, atspindinčius kilniausius jausmus, kokiems tik pajėgi 1802 V,58 | kilnumą bei ištikimai ir kilniaširdiškai prisiimti šią atsakomybę. ~ 1803 IV,51 | reikia didesnės meilės ir kilniaširdiškesnio priėmimo. ~Moters tarnavimas 1804 II,29 | pat didelis pasauliečių kilniaširdiškumas ir organizaciniai sugebėjimai” 105. ~ 1805 II,25 | nuolat dažnėjantis gyventojų kilnojimasis, auganti tarpusavio priklausomybė 1806 III,38 | gyventi, nesvarbu, ar jie kiltų iš paskirų individų, ar 1807 Iža,2 | patarimais ir pasiūlymais, kilusiais iš atsidavimo bendram reikalui” 4. ~ 1808 III,44 | jo arterijose - spaudoje, kine, radijuje, televizijoje, 1809 Iža,3 | ir problemų įvairove ir kinta kaskart vis greičiau. Todėl 1810 V,58 | tik palengva, istoriškai kintančio mūsų gyvenimo ir jo įvykių 1811 II,18 | cituodamas garsius šv. Kiprijono žodžius: “Visa Bažnyčia 1812 II,30 | Bažnyčioje formų pagarbą viena kitai ir deramą koordinaciją114. 1813 IV,50 | Bažnyčia tvirtina, kad už visų kitėjimų esama daug dalykų, nesikeičiančių 1814 Iža,6 | taika ~6. Negalima nutylėti kito šiuolaikinei žmonijai tipiško 1815 II,20 | pradmuo, arba siela” 61. Kitoje vietoje Susirinkimo žodžiai 1816 IV,45 | dienos metas nurodo vis kitokį žmogaus amžių. Šitaip ankstus 1817 IV,45 | Galima tarti, kad vis kitoks dienos metas nurodo vis 1818 II,25 | viduje, tiek santykiuose su kitomis dalinėmis Bažnyčiomis, priklausančiomis 1819 II,25 | patariamajai funkcijai ir kitoms pasauliečių vyrų ir moterų 1820 IV,55 | auga kaip slėnio šilas, kitur turtingi Bažnyčios palaimintų 1821 III,38 | garbingumo vardan atmesdami kišimąsi, sukeliantį genetinio paveldo 1822 II,20 | nors ir skirtinga, vīena kķta papildo. Dėl tos įvairovės 1823 IV,56 | darbų ir pareigų. [...] Būtų klaida prieš tikybą, tiesiog erezija, 1824 III,44 | nuolat kovoja ir atmeta klaidas ir blogį, išplaukiančius 1825 V,59 | žymesniųjų mūsų laikotarpio klaidų reikia priskirti ir tą prarają 1826 III,42 | parlamentui, valdančiajai klasei ar politinei partijai, nei 1827 III,37(136)| žmogiškos statistikos, žmogiškos klasifikacijos, žmogiškos politinės, ekonominės, 1828 II,24 | liudija jas aprašantys ir klasifikuojantys Naujojo Testamento tekstai: “ 1829 III,43 | iškyla vadinamasis ekologinis klausimas. Dievas tikrai davė žmogui 1830 Iža,4 | savo egzistenciją, ypač klausti apie gyvenimo, kančios ir 1831 V,58 | y., atidus Dievo balso klausymasis, yra pamatinė ir nepaliaujama 1832 V,61 | savo narius Dievo žodžio klausymu, liturginiu ir asmeniniu 1833 Iža,2 | auditrices) buvimu, bet ir klausytis diskusijoje dalyvaujančių 1834 II,26 | kunigų ir kitų krikščionių, o klebonas, reprezentuojantis vyskupijos 1835 II,23 | interpretaciją, pasauliečių “klerikalizavimą”. Taip pat atkreiptas dėmesys 1836 III,34 | krikščioniškasis gyvenimas klestėjo ir davė pradžią gyvo ir 1837 II,24 | pasauliečių moterų ir vyrų klestint įvairias charizmas. Nors 1838 IV,55 | laukai didžiąsias pasaulio klėtis pripildo gausaus derliaus, 1839 V,64 | mokėtume įveikti ~visas kliūtis mūsų misijai. ~Išmokyk mus 1840 Iža,7 | būtų sunkumai, vėlavimai, kliūtys, kilę iš žmonių silpnumo, 1841 II,24 | Ganytojais ir būti jiems klusniam. Susirinkimas aiškiai sako, 1842 IV,50 | priimti tokią poziciją, yra klusnumas Dievui, sukūrusiam žmogų “ 1843 III,33 | ryžtingesniu ir didžiadvasiškesniu klusnumu. Kiekvienas mokinys yra 1844 V,59 | vadovaudamiesi Evangelijos dvasia. Klysta tie, kurie, žinodami, jog 1845 I,14 | supratime, kuriame “ji negali klysti” 25, tiek žodžio malonėje ( 1846 II,29 | teisę garantuoja ir naujojo Kodekso nurodymai: “Tikintieji, 1847 V,63 | įvairioms kultūroms, jei tokios koegzistuotų toje pačioje tautoje ar 1848 II,19 | Susirinkimo dokumentų idėja. Koinonia - communio sąvoka, pagrįsta 1849 III,44 | išoriškai, tarsi pridedant kokį papuošalą ar spalvą, o iš 1850 Iža,7 | vienybę ir dalyvavimą, kad ir kokie būtų sunkumai, vėlavimai, 1851 IV,50(186) | atspindinčius kilniausius jausmus, kokiems tik pajėgi žmogaus širdis: 1852 II,25 | paprasta dalelė, atsiradusi dėl kokio nors visuotinės Bažnyčios 1853 I,16(44) | sako: “Jie visi, kad ir kokioje būtų situacijoje, kad ir 1854 V,61 | DIEVO-AUKLĖTOJO BENDRADARBIAI ~61. Kokiose vietose ir kokiomis priemonėmis 1855 V,61 | vyksta pasauliečių ugdymas? Kokių asmenų ir bendruomenių užduotis - 1856 I,15 | sako apaštalas Paulius, - koksai buvo pašauktas, toks ir 1857 IV,46 | kas susiję su gyvenimo kokybe ir gamtos apsauga. Tačiau 1858 III,41 | patenkinti - mūsų laikais kokybės ir apimties atžvilgiu dažnai 1859 III,44 | pakeisti individualią ir kolektyvią žmonių sąžinę, jų veiklą, 1860 III,42 | krikščionių, tiek atskirai, tiek kolektyviai savo vardu, kaip krikščioniška 1861 Iža,2 | ir nuosekli jo išraiška, kolektyvinio darbo vaisius. ~Šio paraginimo 1862 III,37 | sutraiškyti ir ištirpdyti kolektyvo, institucijos, struktūros 1863 IV,45 | Šv. Grigaliaus Didžiojo komentarą galima sėkmingai pritaikyti 1864 I,14 | liudija kad ir šv. Augustino komentaras 26 psalmei: Dovydas “buvo 1865 III,42 | Bažnyčia savo uždavinio ir kompetencijos srityje jokiu būdu negali 1866 Iža,2 | Užbaigdami labai sąžiningai, kompetentingai ir didžiadvasiškai atliktus 1867 II,23 | aiškiai atsidėjusių, juo kompetentingiau pajėgs juos remti ir juo 1868 II,31 | tarptautinį mastą, būtų kompetentingos bažnytinės vadovybės oficialiai 1869 Iža,2 | Tarp Sinodo dalyvių netrūko kompetentingų pasauliečių atstovų, vyrų 1870 II,25 | konferencijai. ~Vyskupų konferencija turi parinkti krašto ar 1871 II,25 | provincijai arba vyskupų konferencijai. ~Vyskupų konferencija turi 1872 III,39 | reikalavimas nėra paprasčiausias “konfesinis” reikalas, jis giliai įaugęs 1873 Iža,6 | Konfliktai ir taika ~6. Negalima nutylėti 1874 Iža,6 | pusiausvyros intensyvaus konfliktiškumo. Šis įvairiopas reiškinys 1875 III,37 | visuomenėje keliamų įtampų ir konfliktų, kiek dėl to, kad paniekina 1876 II,31(119) | Kalba Italijos Bažnyčios kongrese Lorete (1985 balandžio 10) // 1877 V,59(213) | sąjūdžio (MEIC) tautinio kongreso dalyviams (1982 vasario 1878 II,30 | kriterijai verifikuojami konkrečiais rezultatais, lydinčiais 1879 IV,51 | šviesoje. Jis prilygsta konkrečiam apsisprendimui ir įsipareigojimui 1880 V,63 | aukščiausiu laipsniu atsižvelgti į konkrečios srities kultūrą; ji įdeda 1881 Iža,2 | Evangelijos priėmimą - nuo konkrečių veiksmų laikinosios ir žemiškosios 1882 Iža,2 | esmės reikalavo nubrėžti konkrečius kelius, kuriais puikią Susirinkimo 1883 IV,45 | Bažnyčios turtą daro gyvesnį ir konkretesnį. ~ ~ 1884 V,61 | ir labiau tiesioginiu bei konkretesniu Bažnyčios komunijos ir misijinės 1885 I,9 | Sinodo Tėvai teisingai konstatavo, kad pasauliečių pašaukimą 1886 Iža,2 | Susirinkimo, Sinodo Tėvai galėjo konstatuoti, kad Šventoji Dvasia be 1887 III,39 | būties ir egzistencijos konstituojantis elementas. Juk Dieve “gyvename, 1888 III,34 | Jame medžiaginė gerovė ir konsumpcionizmas, kad ir sumišę su gąsdinančio 1889 II,20 | palaikydamas nepaliaujamą kontaktą su kitais, stipriai jausdamas 1890 II,30 | gyvenimą ir veiklą. Tai maldos, kontempliacijos, liturginio ir sakramentinio 1891 IV,56 | pašaukimams netinka grynai kontempliacinis atsiskyrėlių ir vienuolynų 1892 II,30 | pagarbą viena kitai ir deramą koordinaciją114. Komunija su popiežiumi 1893 IV,55 | slėpinyje” ir dinamiškai koordinuota jo vienintelės misijos vykdyme. ~ 1894 IV,52 | skubus sielovadinis poreikis koordinuoti vyrų ir moterų dalyvavimą, 1895 IV,54 | veikla negali neįtraukti koordinuotu būdu visų bažnytinės bendruomenės 1896 II,21 | sąrangą. Pirmame laiške korintiečiams jis rašo: “Dievas kai kuriuos 1897 I,11 | Šv. Paulius tai primena Korinto krikščionims: “Mes visi 1898 III,42 | karjerizmu, valdžios kultu ir korupcija, dažnai adresuojami žmonėms, 1899 III,44 | gyvenimą ir kultūrą; ji nuolat kovoja ir atmeta klaidas ir blogį, 1900 III,37 | švenčiausiuoju Kristaus krauju, žmogus tapo pašauktas būti “ 1901 V,63 | tautoje ar tame pačiame krašte. Bažnyčia, žmonių Motina 1902 III,35 | laikui išvykti į misijų kraštus. Taip pat krikščionių sutuoktinių 1903 IV,51 | į jį šiandien pagrįstai kreipiamas ypatingas dėmesys - ir originalus 1904 V,57 | asmens, į kurio atsakomybę kreipiamasi, dialogas numato integralaus 1905 IV,53 | žmonių kančios pasaulyje kreipiame dėmesį į visus, varginamus 1906 V,60 | sąmonės reikiamą ugdymą, ypač kreipiant dėmesį į Bažnyčios socialinį 1907 IV,51 | šis Paraginimas, kuriame, kreipiantis į pasauliečius katalikus, 1908 IV,53 | kentėjimo forma. ~Viešpats kreipiasi į visus ir kiekvieną: ligoniai 1909 IV,51 | ir reikalavimas - moters krikščionės dalyvavimo Kristaus ir jo 1910 IV,52 | skubią būtinybę kiekvienam krikščioniui išgyventi ir skelbti vilties 1911 II,23 | pašventinimą ir atgaivinimą krikščioniškąja dvasia, taip pat jų kilnų 1912 I,15 | Bažnyčioje radikaliai apibrėžiama krikščioniškuoju naujumu, o jos skiriamasis 1913 II,24 | kad Dievas veikia visuose krikščionyse, ir suvokiame, kokią didelę 1914 III,33 | Jėzumi Kristumi; ji parengia krikštui ir Eucharistijai, sustiprina 1915 I,13 | Šventoji Dvasia “patepa” krikštytąjį, pažymi jį savo neišdildomu 1916 V,61 | katekumenato pavidalą turinti krikštytų asmenų katekezė; ji naudojasi 1917 V,58 | atsakomybę, aplink juos kristalizuojasi visa ugdymo veikla. Juk 1918 III,43 | jų dalyvavimo ir veiklos kriterijų ir tikslą: “Ekonominiame-socialiniame 1919 V,62 | remtųsi tarnavimo žmogui kriterijumi, tarnavimo, atsižvelgiančio 1920 IV,50 | pajusti raginimą tęsti kritines studijas, idant, kaip pagrindą 1921 III,44 | tiesos meilės gaivinamo kritinio jausmo ugdymu, antra vertus, 1922 II,23 | Sinodo diskusijose netrūko ir kritinių pastabų, liečiančių nekritišką 1923 III,44 | jei prireiks, apvalytume kritiškai įvertintus esamos kultūros 1924 II,29 | organizavimo, auklėjimo krypties ir būdų bei veiklos srities 1925 IV,54 | visų šiuolaikinio žmogaus kryžių. [...] Prašome visų, kurie 1926 II,23(72) | 910, par. 2; 943; 1112 ir kt. ~ 1927 III,35 | savitas misijų uždavinys, ku-rį Jėzus davė ir kasdien iš 1928 II,24 | ypatingos, tiek paprastos ir kuklios, jose esančios Šventosios 1929 III,42 | kaltinimai karjerizmu, valdžios kultu ir korupcija, dažnai adresuojami 1930 V,63 | vertybes, tiek glūdinčias toje kultūrinėje tradicijoje, tiek siūlomas 1931 III,40 | sistemingą veiklą, remiamą ne tik kultūrinėmis, bet ir ekonominėmis bei 1932 V,62 | pasižyminčiame dideliais kultūriniais pokyčiais, jau nebepakanka 1933 III,40 | vargas ir materialinis, kultūrinis bei moralinis skurdas arba 1934 II,30 | dalyvavimas karitatyvinių, kultūrinių ir dvasinių darbų organizavime 1935 IV,52 | dalyvavimas religiniuose ir kultūriniuose susitikimuose, bendradarbiavimas 1936 V,63 | deramą reikšmę įvairioms kultūroms, jei tokios koegzistuotų 1937 IV,56 | kareivinių, amatininkų dirbtuvių, kunigaikščių rūmų, šeimų. Pripažįstu, 1938 I,14 | vaizduojamas vienatinis būsimasis kunigas ir karalius - Kristus (Kristaus 1939 II,22 | plg. Mt 28, 19) bei ugdyti kunigiškąją tautą ir jai vadovauti. 1940 I,9 | savo būdu tapę Kristaus kunigiškos, pranašiškos ir karališkos 1941 I,14 | KUNIGIŠKOSIOS, PRANAŠIŠKOSIOS IR KARALIŠKOSIOS 1942 IV,50 | šis išminties ir meilės kupinas planas reikalauja suvokti 1943 IV,46 | gamtos apsauga. Tačiau jie kupini ir nerimo, pasaulyje vyraujančių 1944 II,26 | prapuolusi perpildytuose, chaoso kupinuose didžiųjų metropolijų kvartaluose, 1945 IV,56 | pašaukimui įgyvendinti: “Kurdamas pasaulį Dievas įsakė augalams 1946 III,37 | akivaizdoje ir įžeidžia žmogaus Kūrėją. ~Dėl savo asmeninio kilnumo 1947 Iža,5 | naujos humanistinės kultūros kūrėjais tapo tiek visuotiniu, tiek 1948 Iža,5 | Giliai įsišaknijęs Dieve, Kūrėjuje ir Tėve, asmens šventumas 1949 I,15 | tik atsižvelgiant į Dievo kuriamąjį ir atperkamąjį veikimą. 1950 II,23 | tarnaus Dievo karalystės kūrimui ir išganymo Jėzuje Kristuje 1951 III,44 | pagaliau kultūra - tai tie kūriniai, kuriais žmogus amžių būvyje 1952 III,43 | žmogui uždavinį “viešpatauti” kūrinijoje ir “įdirbti” pasaulio “sodą”. 1953 V,63 | organizuojant atitinkamus kursus ir specialias mokyklas. 1954 V,62 | misijai. Taip pat reikia kurti ir plėtoti “auklėjimo bendruomenes”, 1955 III,36 | praturtina kasdienę žmonių kūrybą gilesne prasme ir reikšme. 1956 III,44 | jos kilnumo, laisvės ir kūrybingumo išraiška, jos istorinio 1957 III,44 | su drąsa ir intelektualiu kūrybingumu būti tokiose privilegijuotose 1958 IV,47 | pabrėžia geradarišką ir kūrybišką vaikų gyvenimą šeimoje, “ 1959 III,44 | technikos tyrimų centrai, meno kūrybos ir humanitarinio mąstymo 1960 II,26 | kupinuose didžiųjų metropolijų kvartaluose, ji niekada nėra paprasta 1961 V,57 | jos sudegs” (Jn 15, 6). ~Kviečiančio Dievo ir asmens, į kurio 1962 Iža,2 | Kristaus balsą, primygtinai kviečiantį ypač šiuo metu, ir paklusti 1963 II,21 | krikštytiesiems, kiekvieną jų kviesdama jam būdingu būdu aktyviai 1964 II,25 | Katalikų Bažnyčia” 85. ~Kviesdamas tikinčiuosius aktyviai dalyvauti 1965 III,43 | galas gausioms neteisybėms, kylančioms iš netinkamo darbo organizavimo, 1966 I,10 | krikščioniškąjį naujumą, kylantį iš krikšto, tikėjimo sakramento, 1967 III,42 | teisę. Tuo būdu bendras labas apima visų socialinio gyvenimo 1968 III,42 | pasišventusiųjų viešojo labo tarnybai ir jos sunkumams” 150. ~ 1969 III,43(160)| Jonas Paulius II. Enciklika “Laborem exercens”, 24-27 // AAS 1970 Iža,1 | PASAULIEČIAI (Christifideles laici), “kurių pašaukimas ir misija 1971 I,15 | narių lygybės pagrindas ir laidas yra krikščioniškasis naujumas: “ 1972 IV,49 | 23, 49), dalyvauja Jėzaus laidotuvėse (plg. Lk 23, 55); auštant 1973 Iža,2 | glaudžiau su juo jungtis ir, laikant sava tai, kas yra jo (plg. 1974 II,23(72) | kunigų ir diakonų stokos gali laikinai vykdyti pasauliečiai, gavę 1975 I,16 | slėpinys Kristuje, ji turi būti laikoma šventumo ženklu ir įrankiu [...]. 1976 III,44 | Susirinkimo mokymu, “kultūra” laikome visus dalykus, “kuriais 1977 IV,48 | Senesniesiems, dažnai ir neteisingai laikomiems nereikalingais, net nepakeliama 1978 IV,46 | parašiau, nes jūs tvirti ir laikosi jumyse Dievo žodis...” ( 1979 Iža,2 | reikalui” 4. ~Žvelgdami į laikotarpį po Susirinkimo, Sinodo Tėvai 1980 IV,47 | prisiminti, kad vaikystės laikotarpis teikia vertingų galimybių 1981 III,35 | ar tėvynę ir nors ribotam laikui išvykti į misijų kraštus. 1982 IV,48 | gyvenančio pasaulio elementu. Laikykite save veikliais subjektais, 1983 III,33 | gyvenimą pagal Dvasią, tiek jo laikymąsi. ~Jėzaus įsakymas “eikite 1984 II,23 | pageidaujamų vaisių, turi tiksliai laikytis teologinių principų, kuriuos 1985 IV,48 | to, kad ne visiems tenka laimė peržengti tą slenkstį, bet 1986 III,37 | Kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti 1987 I,16(44) | krikščioniškojo tobulumo laipsnio, kurio gausius pavyzdžius 1988 V,62 | pasitvirtinančią ir gilėjančią jiems laipsniškai aktyviai ir atsakingai įsijungiant 1989 III,39 | vešėjo, juo labiau buvo laistomas kankinių kraujo gausa” 142. ~ 1990 IV,51 | šaltinį Bažnyčia visada matė laisvame ir suvereniame Jėzaus Kristaus 1991 III,37 | yra “asmuo”, sąmoningas ir laisvas subjektas, todėl jis yra 1992 IV,51 | atskirų asmenų atsakingai laisvei, bet ir formų, garantuotų 1993 III,38 | gryni pelno įrankiai, o ne laisvi ir atsakingi asmenys; visi 1994 IV,50 | teologijos šakos, skaitydami laišką “Mulieris dignitatem” - 1995 IV,49 | susijusių su evangelizavimu. Laiškuose apaštalas Paulius mini - 1996 IV,55 | vaisių, bet geresnė tokia lanka, kurioje auga ir vaisiai, 1997 IV,55 | Štai šventosios Bažnyčios lankoje veši ir viena, ir kita. 1998 II,26 | turi pasirūpinti: a) tiek lanksčiu, kiek leidžia Kanonų teisės 1999 V,57 | nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. 2000 IV,49 | meldžiasi su apaštalais, laukdamos Šventosios Dvasios (plg. 2001 V,64 | su apaštalais melsdamasi ~laukei Sekminių Dvasios. ~Melsk 2002 I,15 | Šitaip pasaulis tampa lauku ir įrankiu pasauliečių pašaukimui 2003 IV,56 | kiekvienas atskirai maldingumo lavybas pritaikytų prie savo jėgų, 2004 II,23(72) | gavę Bažnyčios vadovybės leidimą; plg. kan. 230, par. 3; 2005 Iža,2 | iš įvairių kraštų. Tai leido mums pasinaudoti jų patirtimi, 2006 IV,48 | efektyvios, kad įstatymų leidyba vėluoja, kad egoistiškai 2007 IV,53 | aukos, gimstančios mūsų visa leidžiančioje visuomenėje, Bažnyčia dalyvauja 2008 IV,48 | kraštų gausėja senų žmonių ir leidžiasi pensijos amžiaus slenkstis. 2009 II,25 | dalyvavimas tose tarybose leis išplėsti konsultacijų ratą, 2010 II,23 | Tėvai daug dėmesio skyrė lektorato ir akolitato pareigoms. 2011 II,23 | pasauliečiai, nors ir nebūdami lektoriais arba akolitais, juos pavaduodami