Eikite į visą pasaulį

35.  Bažnyčia, jusdama ir išgyvendama stiprų naujosios evangelizacijos poreikį, negali vengti nuolatinės misijos - nešti Evangeliją žmonėms, milijonams vyrų ir moterų, iki šiol nežinantiems apie Kristų, žmogaus Atpirkėją. Būtent tai yra savitas misijų uždavinys, ku-rį Jėzus davė ir kasdien iš naujo duoda savo Bažnyčiai.

Pasauliečiai šioje srityje neapvylė ir jų indėlis šiandien atrodo vis būtinesnis ir vertingesnis. Viešpaties Jėzaus paraginimas “Eikite į visą pasaulį” nuolat pasiekia daugel didžiadvasių pasauliečių, pasirengusių palikti savo gyvenimo aplinką, savo darbą, sritį ar tėvynę ir nors ribotam laikui išvykti į misijų kraštus. Taip pat krikščionių sutuoktinių poros, sekdamos Akvilu su Priskile (plg. Apd 18; Rom 16, 3), uoliai darbuojasi misijų kraštuose ir šitaip teikia stiprinantį karštos Kristaus ir Bažnyčios meilės liudijimą. Tikri misionieriai yra pasauliečiai, dėl įvairių priežasčių gyvenantys srityse ir kraštuose, kur Bažnyčia dar nėra įsitvirtinusi, ir ten liudijantys savo tikėjimą.

Tačiau dabar misijų problema yra tokia plati ir rimta, kad tik visi Bažnyčios nariai - ir pavieniai asmenys, ir bendruomenės - tikrai solidariai ėmęsi atsakomybės gali suteikti viltį, jog ji bus sėkmingai išspręsta. Vatikano II Susirinkimo žodžiai, skirti dalinėms Bažnyčioms, iki šiol išlaikė vertę, negana to, būtent šiandien jiems reikia platesnio ir ryžtingesnio atsako: “Kadangi dalinė Bažnyčia turi ištikimai atstovauti visuotinei Bažnyčiai, ji privalo gerai atsiminti, jog yra pasiųsta ir pas tuos, kurie netiki Kristaus” ¹²⁶.

Šiandien Bažnyčia turi žengti didelį žingsnį pirmyn evangelizacijos keliu. Ji turi įžengti į naują misijų veiklumo istorijos tarpsnį. Pasaulyje, kuris dėl įveikiamų atstumų vis mažėja, Bažnyčios bendruomenės turi palaikyti tarpusavio ryšį, viena kitą remti ir dalytis ištekliais, drauge atsidėti vienai bendrai misijai - skelbti Evangeliją ir gyvenimą pagal jos nurodymus. “Vadinamosioms jaunoms Bažnyčioms, - tokia Sinodo Tėvų nuomonė, - reikia jėgos, būdingos senoms Bažnyčioms, o šioms savo ruožtu reikia jaunų Bažnyčių liudijimo ir įkarščio; šitaip įvairios Bažnyčios drauge semiasi iš savo išteklių.” ¹²⁷

Esminis ir neišvengiamas plantatio Ecclesiae reikalavimas, šiuo nauju tarpsniu pasireiškiantis jaunose Bažnyčiose, yra ne tik vietinės dvasininkijos, bet ir nemažiau brandaus ir atsakingo laikato rengimas¹²⁸. Šitaip pačios evangelizuotosios bendruomenės patraukia naujų pasaulio kraštų link, kad įvykdytų savo misijų pašaukimą skelbti Kristaus Evangeliją ir ją liudyti.

Pasauliečiai asmeniniu pavyzdžiu ir veikla gali prisidėti prie santykių tarp skirtingų religijų išpažinėjų pagerinimo. Tai pagrįstai pabrėžė Sinodo Tėvai: “Šiandien Bažnyčia gyvena tarp įvairias religijas išpažįstančių žmonių [...]. Visi tikintieji, ypač tie pasauliečiai, kurie arba tėvynėje, arba išeivijoje gyvena tarp tautų, išpažįstančių kitokią religiją negu jie, turi būti tiems žmonėms Viešpaties Dievo ir jo Bažnyčios ženklas tokiu būdu, kuris atitiktų tos vietovės sąlygas. Religijų dialogas yra pirmutinės svarbos, kai jis žadina meilę ir tarpusavio pagarbą, pašalina ar bent susilpnina skirtingų religijų išpažinėjų išankstinius nusistatymus, stiprina tautų vienybę ir bičiulystę” ¹²⁹.

Pasauliui evangelizuoti pirmiausia reikalingi evangelizuotojai. Todėl visi, pradedant krikščionių šeimomis, turime jaustis atsakingi už sąlygų, palankių prabusti ir subręsti ypatingiems kunigų misionierių pašaukimams, sudarymą. Niekada neturi būti pamirštama privilegijuota priemonė - malda; anot paties Jėzaus žodžių: “Pjūtis didelė, o darbininkų maža. Melskite pjūties šeimininką, kad atsiųstų darbininkų į savo pjūtį” (Mt 9, 37-38).