GYVENTI EVANGELIJA, TARNAUJANT ŽMOGUI IR VISUOMENEI

36.  Bažnyčia, Šventosios Dvasios galia priimanti ir skelbianti Evangeliją, tampa evangelizuota ir evangelizuojančia bendruomene ir todėl yra žmonių tarnautoja. Bažnyčioje pasauliečiai dalyvauja tarnavimo žmogui ir visuomenei misijoje. Žinoma, galutinis Bažnyčios tikslas yra Dievo karalystė, o Bažnyčia yra jos “daigas ir pradžia žemėje” ¹³⁰, taigi ji visiškai pašvęsta Tėvo garbei. Tačiau Karalystė yra visiško žmonių išvadavimo ir visa apimančio išganymo šaltinis, tad su jais Bažnyčia keliauja ir gyvena, tikrai ir giliai solidari su jų istorija.

Šitaip vykdydama gautąją užduotį, Bažnyčia apreiškia pasauliui Kristuje spindinčią Dievo paslaptį, o drauge apreiškia žmogui jį patį, parodo jam jo egzistencijos prasmę, atveria jį visai tiesai apie tai, kas jis yra ir kokia jo paskirtis¹³¹. Iš šios perspektyvos aiškėja, kad Bažnyčia dėl pačios evangelizavimo misijos pašaukta tarnauti žmogui. Toji tarnyba pirmiausia kyla iš nuostabaus ir didžiai jaudinančio fakto, kad “Dievo Sūnus savo įsikūnijimu tam tikru būdu prisijungė prie kiekvieno žmogaus likimo” ¹³².

Todėl žmogus “yra pirmasis ir pagrindinis kelias, kuriuo privalo žengti Bažnyčia, vykdydama savo pašaukimą. Tai paties Kristaus nurodytas kelias, nenuklystamai vedantis per atpirkimo ir įsikūnijimo paslaptį” ¹³³.

Vatikano II Susirinkimas savo dokumentuose apie tai kalba daugelį kartų ir labai tvirtai. Štai iškilus konstitucijos “Gaudium et spes” tekstas: “Bažnyčia, siekdama savo išganingo tikslo, ne tik dalyvauja su žmogumi dieviškajame gyvenime, bet taip pat tarsi atspindi visam pasauliui jo šviesą, ypač skaidrindama ir aukštindama asmens orumą. Ji tuo būdu stiprina visuomenės organizmą ir praturtina kasdienę žmonių kūrybą gilesne prasme ir reikšme. Todėl Bažnyčia tiki, jog per atskirus narius ir per visą savo bendruomenę ji gali daug padėti žmonijos šeimai ir jos istorijai tapti humaniškesnei” ¹³⁴.

Šioje veikloje žmonijos šeimos labui, už kurią atsakinga visa Bažnyčia, ypatinga vieta tenka pasauliečiams, nes, turėdami “pasaulietišką pobūdį”, jie įpareigoti savitomis ir nepakeičiamomis priemonėmis laikinąją tikrovę gaivinti krikščioniška dvasia.