Skleisti pagarbą žmogaus asmens kilnumui

37.  Įsisąmoninti nepažeidžiamą kiekvieno žmogaus asmens kilnumą ir kitus tuo įsąmoninti - esminis, o kartais centrinis ir vienijantis tarnybos žmonijos šeimai uždavinys; tai tarnybai pašaukta Bažnyčia, o joje - pasauliečiai katalikai.

Iš visų kūrinių tik žmogus yra “asmuo”, sąmoningas ir laisvas subjektas, todėl jis yra visa ko, kas žemėje egzistuoja, “centras ir aukščiausioji viršūnė” ¹³⁵.

Asmens kilnumas yra didžiausias žmogaus gėris, kurio dėka jis viršija visas medžiaginio pasaulio vertybes. Jėzaus žodžiai: “Kokia gi žmogui nauda laimėti visą pasaulį, bet pakenkti savo gyvybei?” (Mk 8, 36) apima aiškų ir įkvepiantį antropologinio pobūdžio teiginį: žmogaus vertė kyla ne iš to, ką jis “turi” - nors ir visą pasaulį, - bet iš to, kas jis “yra”. Tad reikšminga ne tiek šio pasaulio gėrybės, kiek asmens gėris, kuris yra pats asmuo.

Visas žmogaus asmens kilnumo grožis pasireiškia tada, kai atsižvelgiama į jo kilmę ir paskirtį. Dievo sukurtas kaip jo atvaizdas ir į jį panašus, atpirktas švenčiausiuoju Kristaus krauju, žmogus tapo pašauktas būti “sūnumi Sūnuje”, gyva Šventosios Dvasios šventove, ir yra paskirtas amžinai gyventi palaiminga komunija su Dievu. Todėl bet kokia prievarta žmogaus asmens kilnumui šaukiasi keršto Dievo akivaizdoje ir įžeidžia žmogaus Kūrėją.

Dėl savo asmeninio kilnumo žmogiškoji būtybė visada yra vertybė savaime ir sau ir turi būti suprantama ir traktuojama kaip tokia, bet niekad - kaip vartojimui skirtas objektas, įrankis arba daiktas.

Asmens kilnumas yra visų žmonių lygybės pagrindas. Todėl visiškai neleistina jokia diskriminacija, deja, ir toliau dalijanti bei žeminanti žmonių šeimą: tiek rasinė ir ekonominė, tiek visuomeninė ir kultūrinė, politinė ir ūkinė. Bet kokia diskriminacija yra neleistinas neteisingumas ne tiek dėl visuomenėje keliamų įtampų ir konfliktų, kiek dėl to, kad paniekina žmogaus asmens kilnumą, kilnumą ne tik to, kuris neteisingumą kenčia, bet dar labiau to, kuris neteisingumą vykdo.

Kaip visų žmonių lygybės pagrindas, asmens kilnumas drauge yra jų tarpusavio dalyvavimo ir solidarumo šaltinis, nes dialogas ir komunija remiasi pirmiausia tuo, kas žmonės “yra”, ir tik paskui tuo, ką jie “turi”.

Asmens kilnumas yra nesunaikinama kiekvienos žmogiškosios būtybės savastis. Iš šio teiginio plaukia kiekvieno žmogaus unikalumas ir nepakartojamumas, todėl svarbu suvokti visą jo stulbinančią jėgą. Vadinasi, individo jokiu būdu negalima redukuoti į tai, kas galėtų jį sutraiškyti ir ištirpdyti kolektyvo, institucijos, struktūros arba sistemos anonimiškume. Individualiai traktuojamas asmuo nėra skaičius, grandinės grandis ar sistemos dalis. Radikaliausiai ir iškiliausiai kiekvienos žmogiškos būtybės vertę patvirtino Dievo Sūnus, įsikūnydamas moters įsčiose. Be paliovos mums tai primena krikščioniška Kalėdų šventė¹³⁶.