Šeima - pirmas visuomeninio įsipareigojimo laukas

40.  Žmogaus asmuo turi įgimtą ir struktūrinį visuomeninį matmenį, nes pačioje gelmėje yra pašauktas bendrai su kitais gyventi ir save kitiems dovanoti: “Dievas, kuris tėviškai rūpinasi visais, norėjo, kad visi žmonės sudarytų vieną šeimą ir broliškai traktuotų vieni kitus” ¹⁴⁴. Tad visuomenė, žmogaus visuomeninės prigimties vaisius ir ženklas, visą savo tiesą atskleidžia asmenų bendruomenėje.

Asmenį ir visuomenę jungia tarpusavio priklausomybės ir abipusiškumo ryšys. Visa, kas daroma asmens labui, drauge tarnauja visuomenei, o visa, kas daroma visuomenės labui, išeina į naudą asmeniui. Todėl pasauliečių apaštališkas įsipareigojimas veikti dėl laikinosios tikrovės visada ir neatskiriamai reiškia tarnybą atskiram žmogui su jo unikalumu ir nepakartojamumu bei tarnybą visiems žmonėms.

Pamatinė ir pirmapradė asmens visuomeninio matmens apraiška yra santuoka ir šeima. “Dievas sukūrė žmogų ne vieną, nes nuo pat pradžių kaip ‘vyrą ir moterį sukūrė juos’ (Pr 1, 27), ir ši sąjunga sudarė pirmą asmenų bendravimo formą.” ¹⁴⁵ Jėzus santuokai ir šeimai grąžino visą joms deramą orumą ir nesuardomumą (plg. Mt 19, 3-9). Šventasis Paulius parodė gilų santuokos ryšį su Kristaus ir Bažnyčios slėpiniu (plg. Ef 5, 22; 6, 4; Kol 3, 18-21; 1 Pt 3, 1-7).



Santuoka ir šeima yra pirmas pasauliečių visuomeninio įsipareigojimo laukas. Tos srities uždavinius tinkamai įvykdyti galima tik įsitikinus vienintele ir nepakeičiama šeimos verte visuomenės ir pačios Bažnyčios vystymuisi.

Šeima yra gyvybės ir meilės lopšys, kuriame žmogus “gimsta” ir “auga”, ji - pagrindinė visuomenės ląstelė. Šią bendruomenę reikia apgaubti ypatinga globa, ypač tada, kai žmonių egoizmas, prieš gimdymą nukreiptos kampanijos totalitarinė politika, taip pat vargas ir materialinis, kultūrinis bei moralinis skurdas arba hedonistinė ir vartotojo mąstysena naikina gyvybės šaltinį, o ideologijos ir įvairios sistemos drauge su įvairiomis abejingumo ir priešiškumo formomis puola šeimai būdingą auklėjimo funkciją.

Todėl neatidėliojant reikia pradėti plačią, gilią ir sistemingą veiklą, remiamą ne tik kultūrinėmis, bet ir ekonominėmis bei teisinėmis priemonėmis, kad šeimai būtų garantuotos sąlygos pagal jos pašaukimą būti pirma žmogaus ir visuomenės “humanizacijos” vieta.

Pimoji apaštališka pasauliečių užduotis yra rūpintis, kad šeima įsisąmonintų savo tapatybę, tai, kad ji yra pirma ir pamatinė visuomenės ląstelė, bei savitą vaidmenį visuomenėje, ir stengtis, kad ji pati taptų vis aktyvesniu ir atsakingesniu savo vystymosi ir dalyvavimo visuomenės gyvenime veiksniu. Tad šeima gali ir turi iš visų, pradedant valstybės valdžia, reikalauti pagarbos toms teisėms, kurios, saugodamos šeimą, saugo visuomenę.

Tai, ką parašiau apaštališkojo paraginimo “Familiaris consortio” skyriuje apie dalyvavimą visuomenės raidoje¹⁴⁶ ir kas rašoma “Šeimos teisių chartijoje”, Apaštalų Sosto paskelbtoje 1980 m. Vyskupų Sinodui paprašius, sudaro išsamią ir organišką veiksmų programą visiems pasauliečiams, kurie įvairiais atžvilgiais suinteresuoti ginti šeimos vertybes ir ugdyti jautrumą jos poreikiams. Tą programą reikia juo labiau greit ir ryžtingai įgyvendinti, kadangi šeimos patvarumui ir vaisingumui gresia vis didesnis pavojus, o pastangos ją nustumti į paribį ir sunaikinti jos visuomeninę reikšmę stiprėja ir nuoseklėja.

Patirtis rodo, kad civilizacija ir tautų tvirtumas priklauso nuo jų šeimų būklės. Todėl apaštališkas įsipareigojimas šeimai yra visuomeniškai labai reikšmingas. Savo ruožtu Bažnyčia yra tuo giliai įsitikinusi, nes gerai žino, kad “žmonijos ateitis ateina per šeimą” ¹⁴⁷.