Politinio gyvenimo adresatai ir dalyviai

42.  Asmeniui rodoma ir jam tarnaujanti meilė niekada negali būti atplėšta nuo teisingumo. Ir viena, ir kitas savaip reikalauja visiškai ir tikrai pripažinti teises asmens, kuriam skirta visuomenė su savo struktūromis ir institucijomis¹⁴⁹.

Norėdami,, kaip minėta, gaivinti laikinąją tikrovę krikščioniška dvasia, tarnaudami asmeniui ir visuomenei, pasauliečiai negali atsisakyti dalyvauti politikoje, kitaip tariant įvairiarūšėje ūkio, visuomenės ir įstatymų leidybos veikloje, organiškai ugdančioje bendrąjį gėrį. Sinodo Tėvai daugelį kartų patvirtino, kad teisė ir pareiga dalyvauti politikoje liečia visus ir kiekvieną; tokio dalyvavimo pavidalai, sritys, užduotys ir atsakomybė gali labai skirtis ir vienas kitą papildyti. Nei kaltinimai karjerizmu, valdžios kultu ir korupcija, dažnai adresuojami žmonėms, priklausantiems vyriausybei, parlamentui, valdančiajai klasei ar politinei partijai, nei gana paplitusi pažiūra, kad politika kelia neišvengiamą pavojų moralei, nepateisina krikščionių skepticizmo ir nedalyvavimo viešuosiuose reikaluose.

Atvirkščiai, Vatikano II Susirinkimas apie tai kalba labai reikšmingai: “Bažnyčia giria ir aukština darbą pasišventusiųjų viešojo labo tarnybai ir jos sunkumams” ¹⁵⁰.

Pagrindinis kriterijus, ar politika nukreipta asmens ir visuomenės labui, yra bendrojo gėrio - visų žmonių ir viso žmogaus gėrio - siekis. Tas gėris skirtas ir garantuotas paskirų ar susivienijusių asmenų laisvam ir atsakingam priėmimui: “Politinė bendruomenė, - skaitome konstitucijoje “Gaudium et spes”, - egzistuoja bendram labui, iš kurio įgyja visišką pateisinimą ir prasmę ir gauna pirminę ir tiesioginę teisę. Tuo būdu bendras labas apima visų socialinio gyvenimo sąlygų sumą, kurios dėka atskiri asmenys, šeimos ir grupės gali geriau ir greičiau pasiekti savo tobulumą” ¹⁵¹.

Negana to, politika, nukreipta į asmenį ir visuomenę, kaip nuolatinę veiksmų kryptį priima teisingumo gynimą ir skleidimą, suprantamą kaip “dorybę”, kuria visi turi būti auklėjami, ir kaip moralinę “jėgą”, kuri, grindžiama žmogaus asmens kilnumu, palaiko įsipareigojimą kiekvieno ir visų teisėms bei pareigoms.

Politinę valdžią reikia grįsti tarnavimo dvasia, nes tik pastaroji, sujungta su būtina kompetencija ir sėkminga veikla, leidžia spręsti, ar politikų veiksmai yra aiškūs ir tyri, atitinkantys tai, ko žmonės iš jų teisėtai reikalauja. Tai skatina atvirai kovoti ir ryžtingai nugalėti tokias pagundas, kaip nesąžiningumas, melavimas, nedidelės grupės turtėjimas ar šalininkų įgijimas visuomenės turto sąskaita, dviprasmiškų arba neleistinų priemonių vartojimas siekiant bet kokia kaina įgyti, išlaikyti ar susitiprinti valdžią.

Pasauliečiai katalikai, įsitraukę į politiką, be abejo, turi gerbti teisingai suprastą žemiškosios tikrovės autonomiją, kaip rašoma konstitucijoje “Gaudium et spes”: “Didžiai svarbus dalykas, ypač tuose kraštuose, kur gyvuoja pliuralistinė visuomenė, nustatyti teisingą santykį tarp politinės bendruomenės ir Bažnyčios, kad krikščionių, tiek atskirai, tiek kolektyviai savo vardu, kaip krikščioniška sąžine besivadovaujančių piliečių veikimas būtų aiškiai atskiriamas nuo to, kas daroma Bažnyčios vardu drauge su ganytojais. Bažnyčia savo uždavinio ir kompetencijos srityje jokiu būdu negali būti maišoma su politine bendruomene. Ji negali būti susijusi su jokia politine sistema ir yra žmogaus asmens transcendencijos ženklas ir apsauga” ¹⁵². Drauge pasauliečiai turi neatidėliojamą ir atsakingą pareigą liudyti žmogiškas ir evangelines vertybes, vidujai susijusias su politine veikla, t.y., laisvę, teisingumą, solidarumą, ištikimą ir nesuinteresuotą atsidavimą bendrosios gerovės reikalui, paprastą gyvenimo būdą, pirmenybę vargšams ir mažiausiems atiduodančią meilę. To dėlei pasauliečiai turi būti vis labiau gaivinami tikro dalyvavimo Bažnyčios gyvenime ir apšviečiami jos socialinio mokymo. Vykdant šią užduotį, juos lydės  ir pagalbą teiks artumas krikščionių bendruomenėms ir jų ganytojams¹⁵³.

Tikrojo žmogaus vystymosi nusistačiusios siekti politikos stilius ir priemonė yra solidarumas. Jis skatina aktyviai ir atsakingai dalyvauti politiniame gyvenime piliečius - visus ir kiekvieną atskirai, - taip pat įvairias grupes, profesines sąjungas ir partijas. Visi drauge ir kiekvienas atskirai esame politikos adresatai ir dalyviai. Šioje srityje solidarumas, kaip esu sakęs enciklikoje “Sollicitudo rei socialis”, yra kai kas daugiau negu “vien neapibrėžta užuojauta ar paviršutiniškas susigraudinimas dėl blogio, liečiančio daugelį asmenų, artimų ar tolimų. Atvirkščiai, tai tvirtasir pastovus nusistatymas dirbti dėl bendrojo gėrio, t.y. dėl visų ir kiekvieno gėrio, nes iš tiesų visi esame atsakingi už visus” ¹⁵⁴.

Šiandien politinis solidarumas, peržengdamas atskirų valstybių ar blokų sienas, turi apimti visus žemynus, visą pasaulį.

Visų taip geidžiamas, bet dar nesubrendęs solidarios politikos vaisius yra taika. Pasauliečiai negali žiūrėti abejingai, pasyviai ar atsajai į nieką, kas prieštarauja taikai arba kelia pavojų, nesvarbu ar tai būtų prievarta, karas, kankinimai ir terorizmas, koncentracijos stovyklos ar politikos militarizacija, ginklavimosi varžybos ir branduolinė grėsmė. Atvirkščiai, būdami Jėzaus Kristaus, “Taikos kunigaikščio” (Iz 9, 5), “mūsų sutaikinimo” (Ef 2, 14), mokiniai, pasauliečiai turi tapti taikdariais (Mt 5, 9), tiek atversdami “širdis”, tiek stiprindami nepaneigiamą taikos pamatą - tiesą, laisvę, teisingumą ir meilę¹⁵⁵.

Bendradarbiaudami su visais, kuriems iš tikro rūpi taikos reikalas, ir naudodamiesi specialių valstybinių ir tarptautinių institucijų pagalba, pasauliečiai turi plėtoti auklybą, siekiančią įveikti įsiviešpatavusią egoizmo, neapykantos, keršto ir priešiškumo kultūrą, o drauge ugdyti visų pakopų solidarumą. Juk solidarumas yra “kelias į taiką, o drauge ir į vystymąsi ” ¹⁵⁶. Tai turėdami mintyje, Sinodo Tėvai paragino krikščionis atmesti visų pavidalų neleistiną prievartą, remti dialogo ir taikos nuostatą ir įsitraukti į teisingos visuomeninės ir tarptautinės tvarkos įvedimą¹⁵⁷.