Evangelizuoti žmogaus kultūrą ir kultūras

44.  Tarnyba žmogui ir žmonių visuomenei reiškiasi ir yra įgyvendinama kultūros kūrimu ir perteikimu. Ypač mūsų laikais tai yra viena svarbiausių žmonių bendro gyvenimo ir visuomenės vystymosi užduočių. Sekdami Susirinkimo mokymu, “kultūra” laikome visus dalykus, “kuriais žmogus išugdo ir išskleidžia daugeriopus savo kūno ir sielos sugebėjimus. Kultūra apima pasaulį, kurį žmogus stengiasi užvaldyti savo pažinimu ir darbu, taip pat socialinį gyvenimą tiek šeimoje, tiek visoje visuomenėje, kurį papročių ir institucijų pažanga padaro žmoniškesnį; pagaliau kultūra - tai tie kūriniai, kuriais žmogus amžių būvyje išreiškia, perduoda ir išlaiko didžius savo dvasios išgyvenimus ir troškimus, kad pasitarnautų daugelio ir visos žmonijos labui” ¹⁶². Taip suprastą kultūrą reikia laikyti bendru kiekvienos tautos gėriu, jos kilnumo, laisvės ir kūrybingumo išraiška, jos istorinio kelio liudytoja. Be kita ko, tik kultūroje ir per kultūrą krikščionių tikėjimas tampa istoriniu ir kuria istoriją.

Regėdama vystantis kultūrą, pasižyminčią atitrūkimu ne tik nuo krikščionių tikėjimo, bet ir nuo žmogiškų vertybių¹⁶³, arba tam tikrą mokslinę ir techninę kultūrą, nepajėgiančią atsakyti į žmonių širdyse liepsnojančius klausimus apie tiesą ir gėrį, Bažnyčia gerai supranta skubų sielovadinį reikalą kultūrai skirti ypatingą dėmesį.

Todėl Bažnyčia ragina pasauliečius su drąsa ir intelektualiu kūrybingumu būti tokiose privilegijuotose kultūros vietose, kaip mokyklos ir universitetai, mokslo ir technikos tyrimų centrai, meno kūrybos ir humanitarinio mąstymo sluoksniai. Ten būti reikia ne tik tam, kad pripažintume  ir, jei prireiks, apvalytume kritiškai įvertintus esamos kultūros elementus, bet ir tam, kad juos sukilnintume savitais Evangelijos ir krikščionių tikėjimo turtais. Tai, ką Vatikano II Susirinkimas yra pasakęs apie Evangelijos ir kultūros santykį, yra nuolatinė istorinė tikrovė ir drauge itin aktualus ir svarbus veikimo idealas; tai svarbi programa, patikėta visos Bažnyčios sielovadinei atsakomybei, o Bažnyčioje - savitai pasauliečių atsakomybei: “Kristaus geroji naujiena nuolat atnaujina puolusio žmogaus gyvenimą ir kultūrą; ji nuolat kovoja ir atmeta klaidas ir blogį, išplaukiančius iš nuolatinės nuodėmės grėsmės. Ji be pertraukos švarina ir kelia tautų papročius. [...] Tuo būdu Bažnyčia, vykdydama savo uždavinį, kartu skatina ir remia žmogiškąją ir pilietinę kultūrą. Savo veikla, įskaitant liturgiją, ji auklėja žmoguje vidinę laisvę” ¹⁶⁴.

Čia verta dar kartą įsiklausyti į itin reikšmingus Pauliaus VI paraginimo “Evangelii nuntiandi” žodžius: “Bažnyčia evangelizuoja skelbiamosios Žinios dieviškąja galia (plg. Rom 1, 16; 1 Kor 1, 18; 2, 4) stengdamasi drauge pakeisti individualią ir kolektyvią žmonių sąžinę, jų veiklą, gyvenimą ir konkrečią aplinką. Pakeisti žmonijos sluoksnius Bažnyčiai reiškia ne tik skelbti Evangeliją kuo tolimesniuose žemės kraštuose ir kuo didesnėms žmonių minioms, bet ir Evangelijos galia siekti ir tarsi griauti vertinimo kriterijus, vertybių hierarchijas, mąstymo nuostatas ir įpročius, veiklos akstinus ir žmonių gyvenimo modelius, nesuderinamus su Dievo žodžiu ir išganymo planu. Visa tai galima išreikšti taip: žmogaus kultūrą ir kultūras reikia evangelizuoti, bet ne išoriškai, tarsi pridedant kokį papuošalą ar spalvą, o iš vidaus, iš gyvybinio centro ir pačių gyvenimo šaknų. [...] Evangelijos ir kultūros atotrūkis, be abejo, yra mūsų laikų drama, kaip buvo drama ir kitais laikais. Todėl reikia iš visų jėgų ir visomis priemonėmis rūpestingai evangelizuoti kultūrą, teisingiau kultūras” ¹⁶⁵.

Ypač privilegijuotas kultūros kūrimo ir perteikimo kelias šiandien yra masinio informavimo priemonės¹⁶⁶. Dėl paspartėjusios techninės raidos ir jos įtakos, apėmusios visą planetą ir formuojančios mąstyseną bei papročius, masinio informavimo priemonės brėžia naują Bažnyčios misijos ribą. Šioje srityje tiek asmeniškai, tiek bendruomenių iniciatyvų ir institucijų pavedimu veikiančių pasauliečių profesinė atsakomybė turi būti visiškai pripažinta ir remiama deramai parinktomis medžiaginėmis, intelektinėmis ir sielovadinėmis priemonėmis.

Perduodant ir priimant informaciją šiomis priemonėmis, reikia uoliai rūpintis, viena vertus, tiesos meilės gaivinamo kritinio jausmo ugdymu, antra vertus, laisvės ir pagarbos asmens kilnumui gynimu; taip pat reikia remti autentišką kraštų kultūrą, ryžtingai ir drąsiai priešinantis visų pavidalų monopolizavimui ir manipuliavimui.

Tačiau pasauliečių sielovadinė atsakomybė nesibaigia šiais gynybos veiksmais. Visuose pasaulio keliuose, tad ir didžiosiose jo arterijose - spaudoje, kine, radijuje, televizijoje, teatre, turi būti skelbiamas išganingas Evangelijos žodis.