Senimas ir išminties dovana

48.  Senesniesiems, dažnai ir neteisingai laikomiems nereikalingais, net nepakeliama našta, noriu pasakyti, kad Bažnyčia prašo ir laukia, kad jie tęstų savo apaštalavimo ir misijų darbą, kuris jų amžiaus sulaukus ne tik įmanomas ir reikalingas, bet dėl paties jų amžiaus tarsi įgyja specifinį ir originalų matmenį. Biblija paprastai vaizduoja seną žmogų kaip išminties ir Dievo baimės įkūnijimą (plg. Sir 25, 4-6). Šia prasme senatvės “dovaną” būtų galima apibrėžti kaip tikėjimo tradicijos liudytojo (plg. Ps 44, 2; Iš 12, 26-27), gyvenimo mokytojo (plg. Sir 6, 34; 8, 11-12), meilės skleidėjo buvimą Bažnyčioje ir visuomenėje.

Šiandien daugelyje kraštų gausėja senų žmonių ir leidžiasi pensijos amžiaus slenkstis. Tai jiems atskleidžia naujas galimybes tęsti apaštalavimo darbą, kurio jie turi drąsiai imtis, tvirtai įveikdami pagundą nostalgiškai užsisklęsti nebegrįšiančios praeities atsiminimuose arba atsisakyti įsipareigojimų dabarčiai dėl naujų pasaulyje pasitaikančių sunkumų. Atvirkščiai, jie turi kaskart aiškiau įsisąmoninti, kad jų vaidmuo Bažnyčioje ir visuomenėje dėl senyvo amžiaus nesibaigia, tik įgauna naują pavidalą. Psalmininkas sako: “Jis vaisių duos net senatvėj, žaliuos, bus sultingas. Visiems jisai skelbs: ‘Koks Viešpats teisingas’ ” (Ps 92, 15-16). Čia noriu pakartoti tai, ką esu pasakęs per Senesniųjų žmonių jubiliejų: “Įžengimą į vadinamąjį “trečiąjį amžių” reikia pripažinti privilegija ne tik dėl to, kad ne visiems tenka laimė peržengti tą slenkstį, bet pirmiausia dėl to, kad tai laikas, kai galima geriau permąstyti ir įvertinti praeitį, giliau pažinti ir išgyventi Velykų paslaptį, tapti Bažnyčioje pavyzdžiu visai Dievo tautai [...]. Nepaisydami to, kad tenka spręsti daugelį sudėtingų problemų ir pamažu menksta jūsų jėgos, kad socialinės organizacijos nepakankamai efektyvios, kad įstatymų leidyba vėluoja, kad egoistiškai nusiteikusi visuomenės dalis jūsų nesupranta, neturite savęs laikyti žmonėmis, gyvuojančiais Bažnyčios paribyje, pasyviu per greit gyvenančio pasaulio elementu. Laikykite save veikliais subjektais, gyvenančiais dvasiniu ir žmogišku požiūriu vaisingą gyvenimo tarpsnį. Dar turite atlikti savo misiją, dar turite ką duoti. Pagal Dievo planą kiekviena žmogiška būtybė yra gyvenimas, nuolat augantis nuo pirmos buvimo kibirkštėlės iki paskutinio atodūsio” ¹⁷⁵.