MOTERYS IR VYRAI

49.  Sinodo Tėvai, ypatingą dėmesį skirdami moters padėčiai ir vaidmeniui, prieš akis turėjo dvi intencijas: pirma, pripažinti ir patvirtinti - o drauge paraginti tam ir kitus - nepakeičiamą moters indėlį į Bažnyčios statybą ir visuomenės raidą, antra, tiksliai ištirti moterų dalyvavimą Bažnyčios gyvenime ir misijoje.

Primindami Jono XXIII poziciją - tai, kad moterys vis labiau įsisąmonina savo kilnumą ir reiškiasi viešoje gyvenimo srityje, jis laikė mūsų laikų ženklu¹⁷⁶, - Sinodo Tėvai daugel kartų ir ryžtingai patvirtino, jog tuo atveju, kai moteris turi kęsti įvairių rūšių diskriminaciją ir taikstytis su paribio pozicija tik todėl, kad yra moteris, būtina ginti ir stiprinti moters asmens kilnumą, taigi jos lygybę su vyru.

Tai - visų Bažnyčios narių ir visuomenės uždavinys, ypač - pačių moterų. Jos turi jaustis įsipareigojusios ir pašauktos veikti pirmoje gretoje. Įvairiose pasaulio šalyse ir sluoksniuose reikia dar daug padaryti, kad būtų pašalinta neteisinga ir pražūtinga nuostata žmogiškąją būtybę traktuoti kaip daiktą, kaip perkamą-parduodamą objektą, tarnaujantį egoistiniams interesams ir pasitenkinimui. Pirma tokios mąstysenos auka būna moteris. Pripažinti moters asmens kilnumą - pirmas žingsnis garantuojant jos visišką dalyvavimą tiek Bažnyčios, tiek visuomenės ar socialiniame gyvenime. Reikia tvirčiau atsakyti į paraginime “Familiaris consortio” išsakytą kreipimąsi, minintį įvairiopas moterų diskriminacijos formas: “Labai prašau plėtoti stipresnę ir sėkmingesnę specialiąją sielovadą, kad tos diskriminacijos būtų galutinai įveiktos ir būtų visuotinai gerbiamas Dievo paveikslas, švytintis kiekviename be išimties žmoguje” ¹⁷⁷. Tęsdami šią mintį, Sinodo Tėvai pareiškė: “Bažnyčia, išreikšdama savo misiją, turi tvirtai priešintis visų pavidalų moters diskriminacijai ir jos kilnumo pažeidimams” ¹⁷⁸. Be to, “moters kilnumą, kuriam labai gresia viešoji nuomonė, reikia atkurti remiantis efektyvia pagarba žmogaus asmens teisėms ir įgyvendinant Bažnyčios mokymą” ¹⁷⁹.

Reikia atkreipti ypatingą dėmesį į klausimą, kurį labai pabrėžė Susirinkimas, būtent, kad moterys turi aktyviai ir atsakingai dalyvauti Bažnyčios gyvenime ir misijoje : “Kadangi mūsų dienomis vis aktyviau visame visuomenės gyvenime reiškiasi moterys, labai svarbu, kad jos plačiau dalyvautų įvairiose Bažnyčios apaštalavimo srityse” ¹⁸⁰.

Supratimas, kad moteris su jai būdingais sugebėjimais ir uždaviniais turi savitą pašaukimą, po Susirinkimo augo ir gilėjo, semdamasis įkvėpimo iš Evangelijos ir Bažnyčios istorijos. Juk  Evangelija, tiek Jėzaus Kristaus žodžiai, tiek pavyzdžiai, tikinčiajam likdami galutiniu ir lemiamu atskaitos tašku, yra vaisingiausia naujumo versmė ir dabartiniu istorijos momentu. Nors ir nepašauktos Dvylikai būdingai apaštališkai tarnybai, tiksliau kunigystės luomui, moterys lydi tarnaujantį Jėzų ir remia apaštalų būrį (plg. Lk 8, 2-3), stovi kryžiaus papėdėje (plg. Lk 23, 49), dalyvauja Jėzaus laidotuvėse (plg. Lk 23, 55); auštant Velykų rytui jos gauna ir perduoda žinią apie prisikėlimą (plg. Lk 24, 1-10), o Paskutinės  vakarienės menėje meldžiasi su apaštalais, laukdamos Šventosios Dvasios (plg. Apd 1, 14).

Evangelijai ištikima ankstyvoji Bažnyčia atsitraukia nuo tuometinės kultūros įpročių ir kviečia moterį imtis užduočių, susijusių su evangelizavimu. Laiškuose apaštalas Paulius mini - ir vardais - daug moterų, atliekančių įvairias funkcijas pirmosiose bažnytinėse bendruomenėse (plg. Rom 16, 1-15; Fil 4, 2-3; Kol 4, 15 ir 1 Kor 11, 5; 1 Tim 5, 16). “Apaštalų liudijimas, - sako Paulius VI, - sudaro Bažnyčios pamatą, o moterų liudijimas labai prisideda prie krikščionių bendruomenių tikėjimo palaikymo.” ¹⁸¹

Kaip iš pradžių, taip ir tolesnėje raidoje Bažnyčioje visada buvo moterų, kurios įvairiais, daugiau ar mažiau regimais būdais kartais atlikdavo joje sprendžiamąjį vaidmenį ir vykdydavo iškilias užduotis. Jų veiklos istorija - tai neįprasto darbštumo, dažnai nuolankiai ir slaptomis dirbto, bet dėl to ne mažiau lemtingo Bažnyčios brandai ir šventumui darbo istorija. Būtina šią istoriją be paliovos tęsti. Maža to, reikia, kad ji plistų ir stiprėtų, lydima vis gilesnio ir platesnio moters asmens kilnumo ir jos pašaukimo įsisąmoninimo, regint skubų “naujosios evangelizacijos” ir visuomenės santykių “humanizavimo” poreikį.

Tęsdami Evangelijos ir Bažnyčios istorijos žinią atspindintį Vatikano II Susirinkimo mokymą, Sinodo Tėvai, be kita ko, suformulavo labai tikslų nurodymą: “Bažnyčia savo ir savo misijos labui privalo pripažinti visus moterų ir vyrų talentus ir juos pritaikyti praktiškai” ¹⁸². Be to, “dabartinis Sinodas skelbia, kad Bažnyčiai, siekiančiai sėkmingiau vykdyti savo misiją, reikia pripažinti ir panaudoti visus moterų ir vyrų talentus, patyrimus ir gebėjimus (plg. Tikėjimo Mokslo Kongregacija. Instrukcija dėl krikščionių laisvės ir išvadavimo, 72)” ¹⁸³.