Antropologiniai ir teologiniai pagrindai

50.  Sąlyga, kad moteriai bus garantuota derama vieta Bažnyčioje ir visuomenėje, yra įžvalgesnė ir tikslesnė vyro ir moters būvio antropologinių pagrindų analizė. Ji skirta patikslinti moters asmeninį tapatumą, atsižvelgiant į skirtingumo ir abipusio papildomumo santykį vyro atžvilgiu, turint galvoje ne tik jos vaidmenis ir funkcijas, bet ir gilesnius dalykus, tai, kas liečia asmens sandarą ir jo reikšmę. Gyvai tą poreikį pajuto ir išreiškė Sinodo Tėvai, teigdami, kad “norint išspręsti problemas, susijusias su abiejų lyčių reikšme ir kilnumu, reikia atlikti gilesnes antropologinių ir teologinių pagrindų studijas” ¹⁸⁴.

Svarstydama antropologinius ir teologinius moters būvio pagrindus, Bažnyčia dalyvauja istoriniame moters augimo procese, aprėpiančiame įvairių sąjūdžių veiklą, ir, pasiekdama pačias jos asmeninės būties šaknis, į tą procesą įdeda vertingiausią indėlį. Bet pirma ir svarbiausia priežastis, verčianti Bažnyčią priimti tokią poziciją, yra klusnumas Dievui, sukūrusiam žmogų “pagal savo paveikslą” kaip “vyrą ir moterį” (plg. Pr 1, 27). Drauge Bažnyčia priima Jo kvietimą pažinti Kūrėjo planą, gėrėtis juo ir pagal jį gyventi. Šis planas “nuo pradžios” ir visiems laikams įbrėžtas į pačią žmogaus asmens - vyro ir moters - esmę, vadinasi, į esmingiausius jo sandaros elementus ir giliausią jos dinamiką. Būtent šis išminties ir meilės kupinas planas reikalauja suvokti visą jo tu-rinio turtingumą, kuris “nuo pradžios” palengva apsireiškia ir įsigyvena visoje išganymo istorijoje ir pasiekia viršūnę, “atėjus laiko pilnatvei”, kai “Dievas atsiuntė savo Sūnų, gimusį iš moters” (Gal 4, 4). Ši “pilnatvė” išlieka istorijos būvyje: Bažnyčia savo tikėjimo ir daugelio moterų krikščionių gyvenimo dėka be paliovos skaito - ir turi tai daryti visą laiką - Dievo planą, liečiantį moterį. Negalima pamiršti ir įvairių mokslo apie žmogų šakų bei įvairių kultūrų indėlio. Tinkamai suprastos, jos gali padėti suvokti ir apibrėžti vertybes ir reikalavimus, tiek priklausančius tam, kas moteryje esmiška ir nekintama, tiek tam, kas susiję su kultūrų istorine evoliucija. Juk Vatikano II Susirinkimas primena, jog “Bažnyčia tvirtina, kad už visų kitėjimų esama daug dalykų, nesikeičiančių ir savo galutinį pagrindą turinčių Kristuje, kuris tas pats vakar, šiandien ir per amžius (plg. Žyd 13, 8)” ¹⁸⁵.

Antropologiniai ir teologiniai moters asmens kilnumo pagrindai  aptarti Apaštališkajame laiške apie moters kilnumą ir pašaukimą. Šiame dokumente pradedami, tęsiami ir tikslinami svarstymai “kūno teologijos” tema. Jiems skirtas ir ilgas trečiadienio katekezių ciklas. Drauge šitaip tesimas pažadas, išsakytas enciklikoje “Redemptoris Mater” ¹⁸⁶, ir atsiliepiama į Sinodo Tėvų pageidavimą.

Visi vyrai ir moterys, ypač tie, kurių darbo sri-tis - mokslai apie žmogų ir įvairios teologijos šakos, skaitydami laišką “Mulieris dignitatem” - taip pat ir dėl jo biblinės-teologinės meditacijos pobūdžio - gali pajusti  raginimą tęsti kritines studijas, idant, kaip pagrindą imdami vyro ir moters asmens kilnumą ir jų tarpusavio santykį, giliau pažintų vyriškumui ir moteriškumui būdingas vertybes ir dovanas ne tik visuomeninio, bet pirmiausia krikščioniško ir bažnytinio gyvenimo kontekste.

Moteriškumo antropologinių ir teologinių pagrindų apmąstymas turi atskleisti ir paaiškinti krikščionišką atsakymą į dažną, o kartais ir aštrų klausimą dėl “erdvės”, kurią moteris gali ir turi užimti Bažnyčioje ir visuomenėje.

Iš Bažnyčiai norminių Kristaus žodžių ir veiksmų labai aišku, kad nėra jokios diskriminacijos santykio su Kristumi plotmėje; joje “nebėra nei vyro, nei moters: visi jūs esate viena Kristuje Jėzuje” (Gal 3, 28). Jos nėra nė dalyvavimo Bažnyčios gyvenime ir šventume plotmėje, kaip puikiai liudija Joelio pranašystė, išsipildžiusi Sekminių dieną: “Aš kiekvienam kūnui išliesiu savosios Dvasios. Tuomet Jūsų sūnūs ir jūsų dukterys pranašaus” (Jl 3, 1; plg. Apd 2, 17). Apaštališkajame laiške apie moters kilnumą ir pašaukimą skaitome: “Abu, tiek moteris, tiek vyras [...] vienodu mastu pajėgia priimti dieviškosios tiesos ir meilės dovaną Šventojoje Dvasioje. Abu patiria jos išganingus ir pašventinančius ‘apsilankymus’ ” ¹⁸⁷.