Misija Bažnyčioje ir pasaulyje

51.  Kalbant apie dalyvavimą Bažnyčios apaštališkoje misijoje, nėra abejonių, kad krikšto ir sutvirtinimo galia moteris, kaip ir vyras, gauna dalį trejopoje Jėzaus Kristaus - Kunigo, Pranašo ir Karaliaus - tarnyboje, tad gauna įgaliojimus ir tampa įtraukta į pagrindinį Bažnyčios apaštalavimą - evangelizaciją. Antra vertus, moteris pašaukta apaštalaudama naudotis jai būdingomis “dovanomis”: pirmiausia - paties savo asmens kilnumo dovana, paskui - dovanomis, susijusiomis su jos kaip moters pašaukimu.

Dalyvaudama Bažnyčios gyvenime ir misijoje, moteris negali gauti kunigo šventimų, todėl negali vykdyti funkcijų, kylančių iš sakramentinės kunigystės. Tokios tvarkos šaltinį Bažnyčia visada matė laisvame ir suvereniame Jėzaus Kristaus sprendime. Būti savo apaštalais jis pašaukė tik vyrus¹⁸⁸. Tokią tvarką galėtų paaiškinti Kristaus Sužadėtinio santykis su Bažnyčia Sužadėtine¹⁸⁹. Čia kalbame apie funkciją, o ne apie kilnumą ar šventumą. Pirmiausia reikia pasakyti, kad “nors Bažnyčios sandara ir yra ‘hierarchinė’, toji sandara visiškai skirta Kristaus narių šventumui” ¹⁹⁰.

Tačiau, kaip yra pasakęs Paulius VI, nors ir “negalime pakeisti mūsų Viešpaties nutarimo nei kreipimosi, kurį jis skyrė moterims, turime pripažinti ir remti jų vaidmenį evangelizacijos misijoje ir krikščionių bendruomenės gyvenime” ¹⁹¹.

Absoliučiai būtina pereiti nuo moters aktyvaus ir atsakingo dalyvavimo Bažnyčioje teorinio pripažinimo prie praktinio įgyvendinimo. Tokią reikšmę turi ir šis Paraginimas, kuriame, kreipiantis į pasauliečius katalikus, apgalvotai ir daugelį kartų tikslinama, kad kalbama apie “vyrus ir moteris”. Taip pat ir naujajame Kanonų teisės kodekse pateikta daug įvairių nuostatų dėl moterų dalyvavimo Bažnyčios gyvenime ir misijoje. Tos nuostatos turi būti visuotinai žinomos ir greičiau bei ryžtingiau įgyvendinamos, atsižvelgiant į skirtingą įvairių kultūrų jautrumą ir sielovados poreikius.

Pavyzdžiui, reikia permąstyti klausimą dėl moterų dalyvavimo vyskupijų ir parapijų sielovados tarybose, vyskupijų bei daliniuose sinoduose. Apie tai Sinodo Tėvai sako: “Moterys turi dalyvauti Bažnyčios gyvenime be jokios diskriminacijos ir konsultacijų bei sprendimų rengimo procese” ¹⁹². Be to, “moterys, kurios, perteikdamos tikėjimą ir eidamos įvairias tarnybas Bažnyčioje, jau užima iškilią vietą, turi būti įtrauktos į sielovadinių dokumentų ir misijų iniciatyvų rengimą ir pripažintos Bažnyčios misijos bendradarbėmis šeimoje, profesijų pasaulyje ir visuomenėje” ¹⁹³.

Labiau specifinėse evangelizacijos ir katekizacijos srityse reikia energingiau remti ypatingą moterų vaidmenį perteikiant tikėjimą ne tik šeimoje, bet ir kitose vietose, susijusiose su auklėjimu, plačiau kalbant, visur, kur tai susiję su Dievo Žodžio priėmimu, supratimu ir perdavimu, taip pat su studijomis, tyrimais ir teologijos dėstymu.

Labiau įtraukta į evangelizacijos darbą, moteris gyviau jaus savo pačios evangelizavimo reikalą. Šitaip apšviestomis tikėjimo akimis (Ef 1, 18) moteris gali atskirti tai, kas iš tikro dera su jos asmens kilnumu ir pašaukimu, nuo to, kas, nors ir prisidengdamas anuo “kilnumu” arba “laisvės” ir “pažangos” vardu, atima iš jos vertybes stiprinančio asmens vaidmenį, maža to, paverčia atsakinga už asmenų, grupių ir visuomenės moralinį smukimą. Toks “atpažinimas” yra skubi ir neatšaukiama istorinė būtinybė, o drauge - kaip galimybė ir reikalavimas - moters krikščionės dalyvavimo Kristaus ir jo Bažnyčios pranašiškojoje tarnyboje išvada. Toks “atpažinimas”, kurį daugelį kartų mini apaštalas Paulius, nėra tik tikrovės ir įvykių įvertinimas tikėjimo šviesoje. Jis prilygsta konkrečiam apsisprendimui ir įsipareigojimui veikti ne tik Bažnyčioje, bet ir žmonių visuomenėje.

Galima sakyti, kad visos šiuolaikinio pasaulio problemos, apie kurias kalbama Susirinkimo konstitucijos “Gaudium et spes” antroje dalyje ir kurių laikas neišsprendė ir nesušvelnino, reikalauja moterų dalyvavimo ir įsipareigojimo, konkrečiai to, kas yra būdingas ir nepakeičiamas jų indėlis.

Ypatingo visų dėmesio vertos dvi moterų atliekamos iškilios užduotys.

Pirma - suteikti tikrą kilnumą santuokos ir motinystės gyvenimui. Šiandien moteriai atsiveria naujos galimybės giliau suvokti ir geriau įgyvendinti žmogiškas ir krikščioniškas vertybes, priklausančias santuokos gyvenimui ir motinystės patirčiai. Jos supratingumas, meilė ir ryžtingumas gali padėti vyrui ir tėvui įveikti nuolatinio arba beveik nuolatinio nusišalinimo įprotį, negana to, užmegzti naujus prasmingus asmenų komunijos santykius.

Kita moters užduotis - laiduoti kultūros moralinį matmenį, tai, kas ją daro vertą žmogaus, gyvenančio asmeninį ir visuomeninį gyvenimą. Vatikano II Susirinkimas įžiūri ryšį tarp kultūros moralinio matmens ir pasauliečių dalyvavimo karališkojoje Kristaus misijoje: “Ten, kur papročiai skatina nuodėmę, pasauliečiai privalo bendromis jėgomis taisyti pasaulio sąlygas ir institucijas, kad jos būtų suderintos su teisingumo normomis ir tuo būdu pasitarnautų, o ne kenktų dorybių praktikai. Taip veikdami jie praturtins moralinėmis vertybėmis žmogiškąją kultūrą bei veiklą” ¹⁹⁴.

Moters vaidmuo institucijų, nuo kurių priklauso žmogiškosioms vertybėms derančios pirmenybės politinėse bendrijose apsauga, veikloje darosi kaskart aktyvesnis ir atsakingesnis, todėl aukščiau pateikti Susirinkimo žodžiai nurodo svarbias moterų apaštalavimo sritis: visuose tų bendrijų gyvenimo matmenyse, pradedant socialiniu-ekonominiu, baigiant socialiniu-politiniu, turi būti gerbiamas ir palaikomas moters asmens kilnumas ir jos savitas pašaukimas. Tai liečia ne tik individų, bet ir bendrijos sferą, ne tik formas, paliktas atskirų asmenų atsakingai laisvei, bet ir formų, garantuotų teisingos pilietinės teisės, sritį.

“Negera vyrui būti vienam; padarysiu jam tinkamą pagalbą” (Pr 2, 18). Galėtume pasakyti, kad šitaip Dievas Kūrėjas patikėjo moteriai žmogų. Jį patikėjo, žinoma, visiems žmonėms, bet moteriai - ypatingu būdu, nes ji dėl savitos motinystės patirties turi ypatingą jautrumą žmogui ir viskam, kas sudaro jo tikrąjį gėrį, pradedant pagrindine vertybe - gyvybe. Tikrai didelės moters galimybės ir didelė atsakomybė šioje srityje tokiais laikais, kai mokslo ir technikos raida ne visada įkvėpiama ir seikėjama tikros išminties, o tai gresia neišvengiama žmogaus gyvenimo “dehumanizacija” ypač tada, kai jam reikia didesnės meilės ir kilniaširdiškesnio priėmimo.

Moters tarnavimas Bažnyčiai ir visuomenei savo talentais drauge yra jos saviraiškos kelias - į jį šiandien pagrįstai kreipiamas ypatingas dėmesys - ir originalus indėlis, praturtinantis bažnytinę komuniją ir skatinantis Dievo tautos apaštališką dinamiškumą.

Šioje perspektyvoje drauge su moters vaidmeniu reikia apsvarstyti ir vyro vaidmenį.