V SKYRIUS

KAD DUOTUMĖTE DAR DAUGIAU VAISIŲ

Katalikų pasauliečių ugdymas

NEPALIAUJAMAI BRĘSTI

57.  Evangelinis vynmedžio ir jo šakelių įvaizdis mums parodo dar vieną esminį pasauliečių gyvenimo ir misijos atžvilgį - pašaukimą nuolat augti, bręsti ir duoti vis gausesnių vaisių.

Dievas Tėvas kaip rūpestingas šeimininkas rūpinasi savo vynuogynu. Karšta malda prašo Izraelis tos globėjiškos artumos: “Dangaus kariuomenių Dieve, sugrįžki, pažvelk iš dangaus, pasižiūrėki ir aplankyk šitą vynmedžių sodą. Globok jį - tavo rankų sodintą, atžalą - tavo užsiaugintą” (Ps 80, 15-16). Jėzus apie Tėvą sako: “Aš esu tikrasis vynmedis, o mano Tėvas - vynininkas. Kiekvieną mano šakelę, neduodančią vaisiaus, jis išpjauna, o kiekvieną vaisingą šakelę apvalo, kad ji duotų dar daugiau vaisių” (Jn 15, 1-2).

Šakelių gyvybingumas priklauso nuo to, ar tvirtai jos įaugusios į vynmedį - Jėzų Kristų: “Kas pasilieka manyje ir aš jame, tas duoda daug vaisių; nuo manęs atsiskyrę, jūs nieko negalite nuveikti” (Jn 15, 5).

Žmogus su savo laisve yra Dievo pašauktas augti, bręsti ir duoti vaisių. Jis negali atmesti to pašaukimo, negali vengti asmeninės atsakomybės. Būtent tą sunkią ir prakilnią atsakomybę nurodo pagaunantys ir gąsdinantys Jėzaus žodžiai: “Kas nepasiliks manyje, bus išmestas laukan ir sudžius kaip šakelė. Paskui surinks šakeles, įmes į ugnį, ir jos sudegs” (Jn 15, 6).

Kviečiančio Dievo ir asmens, į kurio atsakomybę kreipiamasi, dialogas numato integralaus ir nuolatinio pasauliečių ugdymo galimybę. Jai Sinodo Tėvai skyrė didelę savo darbo dalį. Pirmiausia, apibrėžę krikščioniškąjį ugdymą kaip “nuolatinį asmeninės brandos ir panašėjimo į Kristų procesą, atitinkantį Tėvo valią, vadovaujamą Šventosios Dvasios”, jie aiškiai pareiškė, kad “pasauliečių ugdyba turi tapti vienu iš prioritetinių vyskupijos uždavinių ir įeiti į sielovados programas taip, kad visos bendruomenės (kunigų, pasauliečių ir vienuolių) jėgos susijungtų dėl šio tikslo” ²⁰⁹.