INTEGRALUS UGDYMAS GYVENIMUI VIENYBĖJE

59.  Savo pašaukimo ir misijos atradimas ir įgyvendinimas iš pasauliečių reikalauja, kad jie būtų išugdyti tai vienybei, kuri ženklina pačią jų, kaip Bažnyčios narių ir žmonių visuomenės piliečių, egzistenciją.

Jų gyvenime negali būti dviejų lygiagrečių srovių: vienos - vadinamojo “dvasinio” gyvenimo, turinčio savas vertybes ir reikalavimus, ir antros - vadinamojo “pasaulietinio” gyvenimo, apimančio šeimą, darbą, visuomenės santykius, politinius ir kultūrinius įsipareigojimus. Šakelė, įskiepyta į vynmedį, kuris yra Kristus, duoda vaisių visose veiklos ir buvimo srityse. Juk visas pasaulietinio gyvenimo sritis aprėpia Dievo planas, pagal kurį jos yra “istorinė vieta” apsireikšti ir veikti Jėzaus Kristaus meilei, skirtai Tėvo garbei ir tarnavimui broliams. Kiekviena veikla, kiekviena situacija, kiekviena konkreti įsipareigojimo forma, pvz., profesinė kompetencija ir solidarumas darbo vietoje, meilė, atsidavimas, dalyvavimas vaikų auklėjime šeimoje, visuomeninė ir politinė tarnyba, tiesos gynimas kultūroje, - visa tai yra apvaizdos teikiamos galimybės “tikėjimo, vilties ir meilės pratyboms” ²¹¹.

Tokiam vieningam gyvenimui Vatikano II Susirinkimas pašaukė visus pasauliečius, smarkiai peikdamas gilų lūžį tarp tikėjimo ir gyvenimo, Evangelijos ir kultūros: “Susirinkimas ragina krikščionis, abiejų bendruomenių - Bažnyčios ir valstybės - piliečius, kad jie stengtųsi uoliai atlikti savo žemiškąsias pareigas, vadovaudamiesi Evangelijos dvasia. Klysta tie, kurie, žinodami, jog neturime žemėje pasiliekančios būstinės, o siekiame būsimosios, mano, kad galime nepaisyti žemiškųjų uždavinių. Jie nepastebi, kad tikėjimas dar labiau įpareigoja juos darbuotis pagal kiekvieno pašaukimą. [...] Prie žymesniųjų mūsų laikotarpio klaidų reikia priskirti ir tą prarają tarp daugelio žmonių išpažįstamo tikėjimo bei jų kasdienio gyvenimo” ²¹². Todėl galėjau teigti, kad tikėjimas, netampantis kultūra, “nėra tikėjimas, priimtas iki galo, visiškai permąstytas, išgyventas su derama ištikimybe” ²¹³.