Kitos auklėjimo vietos

62.  Taip pat ir krikščioniška šeima, “namų Bažnyčia”, yra natūrali ir pagrindinė tikėjimo mokykla. Tėvas ir motina santuokos sakramentu gauna malonę ir užduotį krikščioniškai auklėti vaikus, kuriems liudija ir perduoda tiek žmogiškąsias, tiek religines vertybes. Vaikai jau tardami pirmus žodžius pratinasi garbinti Dievą, kurio artumą junta kaip mylinčio ir globojančio Tėvo artumą, o su pirmais meilės gestais mokosi atsiverti kitiems ir savęs dovanojime aptinka žmogaus gyvenimo prasmę. Tikrai krikščioniškos šeimos kasdieniame gyvenime vaikai gauna pirmą “Bažnyčios patirtį”, vėliau pasitvirtinančią ir gilėjančią jiems laipsniškai aktyviai ir atsakingai įsijungiant į platesnės bažnytinės bendruomenės ir pasaulietinės visuomenės gyvenimą. Juo geriau krikščionys sutuoktiniai ir tėvai yra įsisąmoninę, kad jų “namų Bažnyčia” dalyvauja Visuotinės Bažnyčios gyvenime ir misijoje, juo labiau jų vaikai galės būti ugdomi “Bažnyčios prasme” ir jaus, koks gražus dalykas - atiduoti jėgas Dievo karalystės tarnybai.

Svarbi ugdymo vieta yra ir katalikų mokyklos bei universitetai, taip pat vis labiau savo veiklą plečiantys dvasinio atsinaujinimo centrai. Kaip yra nurodę Sinodo Tėvai, dabartiniame istoriniame ir visuomeniniame kontekste, pasižyminčiame dideliais kultūriniais pokyčiais, jau nebepakanka tegul ir visada reikalingo bei nepakeičiamo krikščionių tėvų dalyvavimo mokyklos gyvenime. Reikia rengti katalikus pasauliečius, atsidedančius auklėjimui kaip jų tikrai ir savai bažnytinei misijai. Taip pat reikia kurti ir plėtoti “auklėjimo bendruomenes”, sudarytas iš tėvų, mokytojų, kunigų, abiejų lyčių vienuolių ir jaunimo atstovų. Norėdami, kad mokykla deramai vykdytų savo ugdymo funkciją, pasauliečiai privalo tvirtai reikalauti iš visų ir visiems tikros auklėjimo laisvės, garantuotos ir tinkamais pilietiniais įstatymais²²⁰.

Sinodo Tėvai pripažinimo ir padrąsinimo žodžius skyrė visems pasauliečiams, vyrams ir moterims, kurie su pilietine ir krikščioniška dvasia dirba auklėjimo darbą mokyklose ir ugdymo įstaigose. Taip pat jie atkreipė dėmesį į skubų poreikį, kad katalikiškų ir nekatalikiškų mokyklų mokytojai ir dėstytojai tikrai liudytų Evangeliją savo gyvenimo pavyzdžiu, profesine kompetencija bei sąžiningumu ir krikščioniškos dvasios įkvėptu mokymu, suprantama, išlaikydami mokslo ir įvairių jo sričių autonomiją. Nepaprastai svarbu, kad moksliniai ir techniniai tyrimai, vykdomi pasauliečių, remtųsi tarnavimo žmogui kriterijumi, tarnavimo, atsižvelgiančio į visą jo vertybių ir reikalavimų apimtį. Šioje srityje Bažnyčia pasauliečiams patiki užduotį visiems parodyti tikėjimo ir mokslo, Evangelijos ir žmogaus kultūros vidinį ryšį²²¹.

“Sinodas, - rašoma vienoje iš Propositiones, - apeliuoja į katalikų mokyklų ir universitetų pranašišką vaidmenį ir reiškia pagarbą mokytojų ir dėstytojų, šiandien daugiausia pasauliečių, darbui; jie pasiaukojamai rūpinasi, kad katalikiškos įstaigos ugdytų vyrus ir moteris, savo gyvenime įkūnijančius “naują įsakymą”. Kunigų, pasauliečių bei abiejų lyčių vienuolių bendras buvimas besimokantiems rodo gyvą Bažnyčios atvaizdą ir padeda pažinti jos lobius (plg. Katalikiškojo Auklėjimo Kongregacija. Pasaulietis auklėtojas - tikėjimo liudytojas mokykloje).” ²²²

Pasauliečių ugdyme savo vietą turi ir grupės, draugijos bei sąjūdžiai. Kiekvienas tų susivienijimų savais būdais įgalina į apaštališko gyvenimo patirtį giliai įskiepytą ugdymą, o drauge duoda progą ugdymą, kurį jų nariai yra gavę iš kitų asmenų bei bendrijų, integruoti, sukonkretinti ir geriau apibrėžti.