KREIPIMASIS IR MALDA

64.  Baigdamas šį posinodinį dokumentą, noriu dar kartą pakartoti “šeimininko” iš Evangelijos kreipimąsi: Eikite ir jūs į mano vynuogyną. Galima pasakyti, kad Sinodo, skirto pasauliečių pašaukimui ir misijai, reikšmę apima šis Viešpaties Jėzaus kreipimasis, skirtas visiems žmonėms, ypač katalikams pasauliečiams, vyrams ir moterims.

Sinodo darbai kiekvienam dalyviui buvo didelė dvasinė patirtis. Buvo patirta Bažnyčia, kuri su Šventosios Dvasios šviesa ir galia atpažįsta ir priima atnaujintą savo Viešpaties kvietimą, idant parodytų pasauliui savo komunijos slėpinį ir savo išganingos misijos energiją, specialiai atsižvelgdama į pasauliečių vietą ir vaidmenį. Šis Paraginimas turi prisidėti prie Sinodo vaisių pagausinimo visose po pasaulį pasklidusiose Bažnyčiose. Tie vaisiai pasireikš tuo, kad visa Dievo tauta ir pasauliečiai joje sėkmingai priims Jėzaus kvietimą.

Tad kreipiuosi į visus ir kiekvieną atskirai, į ganytojus ir tikinčiuosius, karštai ragindamas nepailstamai budėti, maža to, į savo protus, širdis ir gyvenimus vis tvirčiau diegti bažnytinę savimonę, vadinasi, įsisąmoninimą, kad esame Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai ir kad dalyvaujame jo komunijos slėpinyje bei jo apaštališkoje ir misijinėje galioje.

Ypač svarbu, kad visi krikščionys įsisąmonintų nepaprastą kilnumą, kurį gavo su šventuoju krikštu, įsisąmonintų, jog malone tapome pašaukti būti mylimais Tėvo vaikais, jog esame Jėzaus Kristaus Kūno ir jo Bažnyčios nariai, šve¹tos Šventosios Dvasios buveinės. Dar kartą su jauduliu ir dėkingumu įsiklausykime į evangelisto Jono žodžius: “Žiūrėkite, kokia meile apdovanojo mus Tėvas: mes vadinamės Dievo vaikai ir esame!” (1 Jn 3, 1).

Tas “krikščioniškasis naujumas”, duotas nariams Bažnyčios, iš kurios gauna pradžią visų dalyvavimas kunigiškojoje, pranašiškojoje ir karališkojoje Kristaus tarnyboje bei pašaukimas šventumui meilėje, katalikų pasauliečių atveju reiškiasi ir yra įgyvendinamas pagal jų “pasaulietišką pobūdį”, kuris yra jų “savita ypatybė”.

Bažnytinė savimonė junta ne tik bendrą krikščionių kilnumą, bet ir priklausymą Bažnyčios-Komunijos slėpiniui, kuris yra pagrindinis ir lemiamas Bažnyčios gyvenimo ir misijos atžvilgis. Karšta Jėzaus malda Paskutinėje vakarienėje: Ut unum sint! visiems ir kiekvienam turi tapti kasdiene reiklia ir neatšaukiama gyvenimo ir veiklos programa.

Gyvas bažnytinės komunijos jutimas, būdamas Šventosios Dvasios dovana, reikalaujančia ir mūsų laisvės atsako, duos savo vertingą vaisių. To vaisiaus pavidalas - harmoningas pripažinimas “vienoje visuotinėje” Bažnyčioje, kad pašaukimų ir gyvenimo sąlygų, charizmų, tarnybų, užduočių ir atsakomybių įvairovė yra vertybė, didesniu įsitikinimu ir ryžtu paremtas pasauliečių grupių, susivienijimų ir sąjūdžių bendradarbiavimas solidariai įgyvendinant išganingą Bažnyčios misiją. Jau pati savaime toji komunija yra pirmas didelis Kristaus Išganytojo buvimo pasaulyje ženklas. Drauge ji paakina ir stiprina tiesioginę Bažnyčios apaštalavimo ir misijų veiklą.

Trečio tūkstantmečio prieangyje visa Bažnyčia, ganytojai ir tikintieji, turi geriau įsisąmoninti savo atsakomybę už paklusimą Kristaus įsakymui: “Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai” (Mk 16, 15) ir su nauju polėkiu atgaivinti savo misijų veiklą. Bažnyčiai patikėta didi, reikalaujanti įsipareigojimo, puiki pasauliui tokios reikalingos naujosios evangelizacijos užduotis. Pasauliečiai turi jaustis esą veiklūs ir atsakingi šio darbo dalyviai, pašaukti skelbti Evangeliją ir gyvenimą pagal ją, tarnaudami asmens ir visuomenės vertybėms ir  poreikiams.

Vyskupų Sinodas, įvykęs Marijos Metų spalio mėnesį, savo darbą ypatingu būdu patikėjo Švenčiausiosios Mergelės, Atpirkėjo Motinos, užtarimui. Dabar jos užtarimui patikiu ir Sinodo vaisių dvasinį sėkmingumą. Baigdamas šį posinodinį dokumentą, kreipiuosi į Švenčiausiąją Mergelę, jungdamasis su Tėvais ir pasauliečiais, taip pat su visais kitais Dievo tautos nariais. Mano kreipimasis virsta malda.
 

Švenčiausioji Mergele,
Kristaus Motina, Bažnyčios Motina,
džiaugdamiesi ir stebėdamiesi
giedame su Tavimi Magnificat,
Tavo meilės ir padėkos giesmę.

Drauge su Tavimi
dėkojame Dievui,
“maloningam iš kartos į kartą”,
už katalikų pasauliečių nuostabų pašaukimą
ir už tai, kad pavedė jiems
daugeriopą misiją,
pašaukdamas juos vardais
gyventi su juo
meilės ir šventumo komunijoje,
broliškai susijungus
į didžiąją Dievo vaikų šeimą,
ir siuntė juos
savo gyvenimu visam pasauliui
spinduliuoti Kristaus šviesą
ir nešti Dvasios ugnį.

Magnificat giedanti Mergele,
pripildyk jų širdis dėkingumo ir įkarščio
šiam pašaukimui ir šiai misijai.

Nuolanki ir kilniadvase “Viešpaties Tarnaite”,
išmokyk mus atsiduoti taip, kaip Tu,
Dievo tarnybai ir pasaulio išganymui.
Atverk mūsų širdis neužmatomoms
Dievo karalystės erdvėms
ir Evangelijos skelbimui visai kūrinijai.
Tavo motiniška širdis pažįsta
didžius ir gausius blogio pavojus,
kurie slegia mūsų laikų vyrus ir moteris,
bet ji žino taip pat
apie daugelį gerų užmojų,
apie didelį vertybių troškulį
ir vis gausėjančius išganymo vaisius.

Drąsioji Mergele,
įkvėpk mums dvasios jėgų
ir pasitikėjimą Dievu,
kad mokėtume įveikti
visas kliūtis mūsų misijai.
Išmokyk mus žvelgti į pasaulio tikrovę,
gyvai juntant
krikščionišką atsakomybę
ir džiaugsmingą viltį,
kad ateina Dievo karalystė,
naujas dangus ir nauja žemė.

Tu Vakarienės menėje
su apaštalais melsdamasi
laukei Sekminių Dvasios.
Melsk jos naujo išliejimo
visiems pasauliečiams,
vyrams ir moterims,
kad jie visiškai atitiktų savo pašaukimą
ir savo misiją, pakviestķ
kaip tikrojo vynmedžio šakelės
duoti gausių vaisių
pasaulio gyvybei.

Mergele Motina,
vesk mus ir stiprink,
kad visada gyventume
kaip tikri Tavo Sūnaus Bažnyčios sūnūs ir dukterys
ir prisidėtume prie tiesos ir meilės civilizacijos
įtvirtinimo žemėje
pagal Dievo valią ir jo garbei.

Amen.
 

Roma, prie šv. Petro kapo, 1988 metų gruodžio 30 diena, Jėzaus, Marijos ir Juozapo Šventosios Šeimos iškilmė, vienuolikti mano popiežiavimo metai.
 

Jonas Paulius II