EIKITE IR JŪS Į MANO VYNUOGYNĄ

2.  “Išėjęs apie trečią valandą, jis pamatė kitus, stovinčius aikštėje be darbo. Jis tarė jiems: ‘Eikite ir jūs į mano vynuogyną’” (Mt 20, 3-4).

“Eikite ir jūs į mano vynuogyną” - šis Viešpaties Jėzaus kreipimasis nuo tos dienos nepaliaujamai aidi per visą istoriją. Jis skirtas kiekvienam žmogui, kuris ateina į pasaulį.

Mūsų laikais, drauge su Vatikano II Susirinkimu patyrusiais naują Sekminių Dvasios dvelkimą, Bažnyčia gyviau įsisąmonino savo misijinę prigimtį ir dar kartą įsiklausė, ką sako Viešpats, kuris ją siunčia į pasaulį kaip “visuotinį išganymo sakramentą”¹.

Eikite ir jūs. Šis kreipimasis liečia ne tik vyskupus, kunigus, vienuolius ir vienuoles, bet visus - ir pasauliečius, kuriuos Dievas kviečia asmeniškai, pavesdamas jiems misiją Bažnyčioje ir pasaulyje. Šv. Grigalius Didysis tai primena, komentuodamas palyginimą apie vynuogyno darbininkus: “Pasižiūrėkite, mieliausi broliai, kaip gyvenate, ir patikrinkite, ar jau esate Viešpaties darbininkai. Tegu kiekvienas įvertina tai, ką daro, ir nutaria, ar jau dirba Viešpaties vynuogyne” ².

Apie pasauliečių veiklos prigimtį, kilnumą, dvasingumą, misiją ir atsakomybę ypač puikiai kalbama turtingiausiame Susirinkimo doktrininiame, dvasiniame ir pastoraciniame palikime. Susirinkimo Tėvai, atkartodami Kristaus kreipimąsi, pašaukė visus pasauliečius, vyrus ir moteris, į darbą Jo vynuogyne . “Šventasis Susirinkimas karštai ragina Viešpatyje visus pasauliečius noriai, ryžtingai ir pakilia širdimi išgirsti Kristaus balsą, primygtinai kviečiantį ypač šiuo metu, ir paklusti Šventosios Dvasios įkvėpimui. Jaunesnieji težino, kad šis kvietimas ypač skirtas jiems, ir tepriima jį džiaugsmingai ir didžiadvasiškai. Pats Viešpats per Šv. Susirinkimą pakartotinai kviečia visus pasauliečius vis glaudžiau su juo jungtis ir, laikant sava tai, kas yra jo (plg. Fil 2, 5), prisidėti prie jo išganomosios misijos. Jis iš naujo siunčia juos į visus miestus ir vietoves, kur pats nori ateiti (plg. Lk 10, 1).” ³

Eikite ir jūs į mano vynuogyną. Tie žodžiai dvasiniu aidu dar kartą atsiliepė Vyskupų Sinode, vykusiame Romoje 1987 spalio 1-30 dieną. Eidami Susirinkimo nužymėtu keliu, atviri asmeninės ir visos Bažnyčios bendruomeninės patirties šviesai, praturtinti ankstesniųjų Sinodų, šio Sinodo Tėvai išsamiai ir plačiai apmąstė pasauliečių pašaukimą ir misiją Bažnyčioje ir pasaulyje, prabėgus dvidešimt metų po Vatikano II Susirinkimo.

Tarp Sinodo dalyvių netrūko kompetentingų pasauliečių atstovų, vyrų ir moterų, įdėjusių svarų indėlį į jo darbą. Tai buvo oficialiai pripažinta homilijoje, pasakytoje užbaigiant posėdžius: “Dėkojame už tai, kad Sinodo metu galėjome ne tik džiaugtis pasauliečių stebėtojų (auditores ir auditrices) buvimu, bet ir klausytis diskusijoje dalyvaujančių laikato atstovų iš visų šalių, iš įvairių kraštų. Tai leido mums pasinaudoti jų patirtimi, patarimais ir pasiūlymais, kilusiais iš atsidavimo bendram reikalui” ⁴.

Žvelgdami į laikotarpį po Susirinkimo, Sinodo Tėvai galėjo konstatuoti, kad Šventoji Dvasia be paliovos gaivino Bažnyčios jaunystę, daugeliui pasauliečių žadindama naujas šventumo ir dalyvavimo energijas. Be kita ko, tai liudija naujas kunigų, vienuolių ir pasauliečių bendradarbiavimo stilius, aktyvus pasauliečių dalyvavimas liturgijoje, Dievo žodžio skelbime ir katekezėje, įvairių tarnybų arba užduočių patikėjimas pasauliečiams, pasauliečių dvasingumo ir angažavimosi grupių, susivienijimų ir sąjūdžių suklestėjimas, platesnis ir reikšmingesnis moterų dalyvavimas Bažnyčios gyvenime ir visuomenės raidoje.

Drauge Sinodas pabrėžė sunkenybes ir pavojus, kurių nestigo pasauliečių kelyje po Susirinkimo. Pirmiausia čia reikia priminti dvi pagundas, kurioms pasauliečiai ne visada mokėjo pasipriešinti: pagunda taip smarkiai įsitraukti į Bažnyčios tarnybas bei uždavinius, kad praktiškai veikiant dažnai likdavo apleistos specifinės profesinės, visuomeninės, ekonominės, kultūrinės ir politinės srities pareigos, taip pat pagunda neleistinai atskirti tikėjimą nuo gyvenimo, Evangelijos priėmimą - nuo konkrečių veiksmų laikinosios ir žemiškosios tikrovės srityje.

Dirbdamas Sinodas nuolat rėmėsi Vatikano II Susirinkimu, kurio mokymas apie pasauliečius po dvidešimt metų pasirodė nuostabiai aktualus, o kartais tiesiog pranašiškas. Tas mokymas gali apšviesti ir įkvėpti atsakymus, kurių šiandien reikalauja naujos problemos. Sinodo Tėvų priimtas iššūkis iš esmės reikalavo nubrėžti konkrečius kelius, kuriais puikią Susirinkimo laikato “teoriją” būtų galima perkelti į autentiško Bažnyčios gyvenimo “praktiką”. Taip pat esama problemų, kurias, atsižvelgiant į tam tikrą jų naujumą, galima pavadinti “posusirinkiminėmis”, bent jau chronologine prasme. Sinodo Tėvai savo diskusijose bei apmąstymuose taip pat ir joms pagrįstai skyrė ypatingą dėmesį. Iš jų reikia priminti pasauliečiams pavedamų arba galimų pavesti bažnytinių tarnybų bei pareigų klausimą, naujų sąjūdžių, atsirandančių greta kitų pasauliečių susivienijimų, plėtrą ir augimą, taip pat moterų vietą ir vaidmenį tiek Bažnyčioje, tiek visuomenėje.

Užbaigdami labai sąžiningai, kompetentingai ir didžiadvasiškai atliktus darbus, Tėvai man pareiškė linkėjimą, o drauge ir prašymą, kad deramu metu Visuotinei Bažnyčiai pateikčiau baigiamąjį dokumentą apie tikinčiuosius pasauliečius⁵.

Šis posinodinis apaštališkasis paraginimas turi tikslą suteikti ypatingą vertę visam Sinodo darbų lobiui - nuo Lineamenta iki Instrumentum laboris, nuo įžanginio pranešimo iki paskirų vyskupų bei pasauliečių kalbų ir pranešimų, apibendrinančių plenarines diskusijas, nuo darbo grupių diskusijų ir pranešimų iki “propositiones” ir baigiamojo Kreipimosi. Todėl šis dokumentas, galutinį pavidalą įgavęs bendradarbiaujant Sinodo Generalinio sekretoriato tarybai ir pačiam Sekretoriatui, nėra kažkas šalia Sinodo, jis yra tiksli ir nuosekli jo išraiška, kolektyvinio darbo vaisius.

Šio paraginimo tikslas - pažadinti ir atgaivinti visų pasauliečių ir kiekvieno atskirai supratimą apie jų dovanas ir atsakomybę Bažnyčios komunijoje ir misijoje.