Sūnūs Sūnuje

11.  Prisiminkime, ką Jėzus sako Nikodemui: “Iš tiesų sakau tau: kas negims iš vandens ir Dvasios, neįeis į Dievo karalystę” (Jn 3, 5). Tad šventasis krikštas yra naujasis gimimas, atgimimas.

Būtent šį krikšto dovanos atžvilgį turi galvoje apaštalas Petras, iškilmingai tardamas: “Šlovė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris iš savo didžio gailestingumo Jėzaus Kristaus prisikėlimu iš numirusių yra atgimdęs mus gyvai vilčiai ir nenykstančiam, nevystančiam, nesuteptam palikimui” (1 Pt 1, 3-4). Toliau Petras krikščionimis vadina tuos, kurie yra “atgimę ne iš pranykstančios, bet iš nenykstančios sėklos gyvu ir pasiliekančiu Dievo žodžiu” (1 Pt 1, 23).

Šventuoju krikštu tampame Dievo vaikais jo vienatiniame Sūnuje Jėzuje Kristuje. Kiekvienas krikščionis, apmazgotas šventosios versmės vandeniu, girdi žodžius, kadaise nuskambėjusius Jordano pakrantė-je: “Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi” (Lk 3, 22). Tada jis žino, kad yra sujungtas su mylimuoju Sūnumi, pats tapdamas įsūniu (plg. Gal 4, 4-7) ir Kristaus broliu. Šitaip kiekvieno žmogaus istorijoje įvyksta už amžius ankstesnis Tėvo sumanymas: “Kuriuos jis iš anksto numatė, tuos iš anksto ir paskyrė tapti panašius į jo Sūnaus pavidalą, kad šis būtų pirmgimis iš daugelio brolių” (Rom 8, 29).

Kaip tik Šventoji Dvasia suteikia krikštytiesiems Dievo vaikų padėtį ir drauge juos daro Kristaus Kūno nariais. Šv. Paulius tai primena Korinto krikščionims: “Mes visi buvome pakrikštyti vienoje Dvasioje, kad sudarytume vieną Kūną” (1 Kor 12, 13); todėl jis gali pasauliečiams pasakyti: “Jūs esate Kristaus Kūnas ir atskiri jo nariai” (1 Kor 12, 27); “O kadangi esate įsūniai, Dievas atsiuntė į mūsų širdis savo Sūnaus Dvasią” (Gal 4, 6; plg. Rom 8, 15-16).