Vienas kūnas Kristuje

12.  Kaip atgimusieji “sūnūs Sūnuje”, krikštytieji, kaip moko Florencijos Susirinkimas, neatšaukiamai yra “Kristaus nariai ir Bažnyčios Kūno nariai ” ¹⁷.

Krikštas išreiškia ir mistiškai, bet realiai įgyvendina įkūnijimą į nukryžiuotą ir garbingą Jėzaus kūną. Šiuo sakramentu Jėzus žmogų panardina savo mirtyje, kad panardintų jį ir savo prisikėlime (plg. Rom 6, 3-5), išvaduoja jį iš “senojo žmogaus” ir apvelka “nauju žmogumi”, kitaip sakant, pačiu savimi: “Ir visi, - skelbia šv. Paulius, - kurie esate pakrikštyti Kristuje, apsivilkote Kristumi” (Gal 3, 27; plg. Ef 4, 22-24; Kol 3, 9-10). Tad “mes daugelis esame vienas kūnas Kristuje” (Rom 12, 5).

Pauliaus žodžiuose girdime tikslų paties Jėzaus mokymo aidą. Jėzus paskelbė savo mokinių jungties su savimi ir tarpusavyje slėpinį kaip paslaptingos komunijos, jungiančios Tėvą su Sūnumi ir Sūnų su Tėvu meilės ryšiu Šventojoje Dvasioje, atspindį ir tąsą (plg. Jn 17, 21). Apie tą pačią vienybę kalba Jėzus, vaizduodamas vynmedį ir jo šakeles: “Aš esu vynmedis, o jūs šakelės” (Jn 15, 5); šis įvaizdis nušviečia ne tik gilų mokinių ryšį su Jėzumi, bet ir gyvybinę pačių mokinių - vieno Vynmedžio atžalų - komuniją.