Gyvos ir šventos Dvasios buveinės

13.  Kitokią simboliką vartoja apaštalas Petras. Krikštytuosius jis lygina su gyvaisiais akmenimis, kurie ant Kristaus, “kertinio akmens”, dedami į “dvasinius namus” (1 Pt 2, 5t.). Čia patiriame dar vieną krikščioniškojo naujumo atžvilgį, išreikštą Vatikano II Susirinkimo žodžiais: “Pakrikštytieji savo atgimimu ir Šventosios Dvasios patepimu yra pašventinami, kad būtų dvasinė buveinė” ¹⁸.

Šventoji Dvasia “patepa” krikštytąjį, pažymi jį savo neišdildomu antspaudu (plg. 2 Kor 1, 21-22) ir daro jį dvasine šventove. Tai reiškia, kad žmogų, sujungtą su Kristumi ir suformuotą pagal jo pavidalą, Dvasia pripildo švento Dievo buvimo.

Po dvasinio “patepimo” krikščionis savo būdu gali pakartoti Jėzaus žodžius: “Viešpaties Dvasia ant manęs, nes jis patepė mane, kad neščiau gerąją naujieną vargdieniams. Pasiuntė skelbti belaisviams išvadavimo, akliesiems - regėjimo; siuntė vaduoti prislėgtųjų ir skelbti Viešpaties malonės metų” (Lk 4, 18-19; plg. Iz 61, 1-2) Šitaip per krikštą ir sutvirtinimą krikštytasis dalyvauja paties Jėzaus Kristaus, Mesijo ir Išganytojo, misijoje.