KUNIGIŠKOSIOS, PRANAŠIŠKOSIOS IR KARALIŠKOSIOS JĖZAUS KRISTAUS TARNYBOS DALYVIAI

 14. Kreipdamasis į krikštytuosius lyg į “naujagimius”, apaštalas Petras sako: “Ženkite prie jo, gyvo akmens, tiesa, žmonių atmesto, bet Dievo išrinkto, brangaus. Ir jūs patys kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų. [...] Jūs esate išrinktoji giminė, karališkoji kunigystė, išrinktoji tauta, įsigytoji liaudis, pašaukta išgarsinti šlovingus darbus to, kuris pašaukė jus iš tamsybių į savo nuostabią šviesą” (1 Pt 2, 4-5.9).

Čia turime reikalą su dar vienu krikšto atžvilgiu: pasauliečiai jiems būdingu mastu įtraukiami į trejopą Jėzaus Kristaus tarnybą - kunigišką, pranašišką ir karališką. Gyvojoje Bažnyčios tradicijoje tai visada buvo atmenama. Tai liudija kad ir šv. Augustino komentaras 26 psalmei: Dovydas “buvo pateptas karaliumi. Anuomet būdavo patepami tik karaliai ir kunigai. Šiais dvejopais asmenimis buvo pranašiškai vaizduojamas vienatinis būsimasis kunigas ir karalius - Kristus (Kristaus vardas kilęs iš krizmos). Patepta buvo ne tik jo galva, bet ir kūnas, kitaip sakant, mes visi [...]. Tad patepimas liečia visus krikščionis. O iš pradžių, Senojo Testamento laikais, jis lietė tik dvejopus asmenis. Tad akivaizdu, kad visi esame Kristaus kūnas, nes visi esame patepti. Jame esame atiduoti Kristui, kaip ir patys esame Kristus. Mat tam tikru laipsniu esame visas Kristus - galva ir kūnas” ¹⁹.

Pradėdamas savo popiežiškąją tarnybą, būdamas ištikimas Vatikano II Susirinkimo mokymui²⁰, norėjau pabrėžti visos Dievo tautos kunigišką, pranašišką ir karališką kilnumą. Todėl kalbėjau: “Gimęs iš Mergelės Marijos, kaip manyta, dailidės sūnus, gyvojo Dievo Sūnus, kaip išpažino Petras, atėjo, kad visus mus padarytų karaliais ir kunigais. Vatikano II Susirinkimas mums iš naujo priminė tos valdžios slėpinį. Kristaus Kunigo, Pranašo-Mokytojo ir Karaliaus misija tęsiasi Bažnyčioje. Visi - visa Dievo tauta - esame tos trejopos misijos dalyviai” ²¹.

Šis paraginimas turi paskatinti pasauliečius su išmanymu ir meile dar kartą perskaityti, permąstyti ir prisiimti turtingą ir vaisingą Susirinkimo mokymą apie jų dalyvavimą trejopoje Kristaus tarnyboje²². Dabar pasistengsime trumpai išdėstyti esminius to mokymo elementus.

Pasauliečiai dalyvauja Kristaus kunigiškoje tarnyboje, dėl kurios Jėzus pats save paaukojo ant kryžiaus ir be paliovos aukojasi švenčiant Eucharistiją Tėvo garbei ir žmonijos išganymui. Krikštytieji kaip Kristaus nariai jungiasi su juo toje aukoje, atnašaudami save pačius ir visus savo darbus (plg. Rom 12, 1-2). Štai ką apie juos sako Susirinkimas: “Visi jų darbai, maldos ir apaštalavimo užmojai, jų santuokinis bei šeimos gyvenimas, kasdienis darbas, dvasios ir kūno poilsis, jei Dvasioje atliekamas, dargi gyvenimo sunkenybės, jei kantriai pakeliamos, tampa “dvasinėmis aukomis, priimtinomis Dievui per Jėzų Kristų” (plg. 1 Pt 2, 5). Eucharistijos šventime jos pamaldžiai aukojamos Tėvui su Viešpaties kūno aukojimu. Tuo būdu ir pasauliečiai, visame pasaulyje dalyvaudami eucharistiniame garbinime, pašventina patį pasaulį” ²³.

Kristus “ir savo gyvenimo liudijimu, ir žodžio galia paskelbė Tėvo karalystę” ²⁴. Dalyvavimas jo pranašiškoje tarnyboje pasauliečius įgalina ir įpareigoja su tikėjimu priimti Evangeliją ir skelbti ją žodžiu bei darbu, drąsiai ir ryžtingai atskleidžiant visokias pikto apraiškas. Sujungti su Kristumi, “didžiu pranašu” (plg. Lk 7, 16), Šventojoje Dvasioje paskirti prisikėlusio Kristaus liudytojais, tikintieji dalyvauja tiek Bažnyčios antgamtiniame tikėjimo supratime, kuriame “ji negali klysti” ²⁵, tiek žodžio malonėje (plg. Apd 2, 17-18; Apr 19, 10). Jie turi stengtis, kad Evangelijos naujumas ir galia švytėtų jų kasdieniame šeimos ir visuomenės gyvenime, taip pat privalo tarp šiuolaikinio meto prieštaravimų išreikšti būsimosios garbės viltį “pačia pasaulietiško gyvenimo sąranga” ²⁶.

Priklausydami Kristui, Visatos Valdovui ir Karaliui, pasauliečiai dalyvauja jo karališkoje tarnyboje ir yra jo pašaukti tarnauti Dievo karalystei bei jos plėtimui istorijoje. Šie žmonės savo krikščioniškąjį karališkumą pirmiausia patiria per dvasinę kovą prieš nuodėmės karaliavimą savyje (plg. Rom 6, 12) ir per savęs atidavimą, meile ir teisingumu tarnaujant Jėzui, esančiam visuose broliuose, ypač mažiausiuose (plg. Mt 25, 40).

Tačiau ypatingu būdu pasauliečiai pašaukti grąžinti kūrinijai visą jos pirmapradį vertingumą. Savo veikla, pagrįsta malonės gyvenimu, palenkdami kūriniją tikrajam žmogaus gėriui, jie dalyvauja toje valdžioje, kurios pagrindu prisikėlęs Jėzus pašaukia visus dalykus prie savęs ir pajungia juos, kaip ir save patį, Tėvui, kad Dievas būtų visa visame kame (plg. Jn 12, 32; 1 Kor 15, 28).

Pasauliečių dalyvavimas trejopoje Kristaus - Kunigo, Pranašo ir Karaliaus - tarnyboje prasideda krikšto patepimu, plėtojasi sutvirtinimu, o atbaigą ir galingą atramą randa Eucharistijoje. Šis dalyvavimas yra paskirų pasauliečių dalyvavimas, kiek jie kuria vieną Viešpaties Kūną. Juk Jėzus savo dovanomis turtina Bažnyčią, kaip savo paties Kūną ir Sužadėtinę. Tad paskiri žmonės dalyvauja trejopoje Kristaus tarnyboje kaip Bažnyčios nariai. Tai aiškiai tvirtina apaštalas Petras, krikštytuosius vadindamas “išrinktąja gimine, karališkąja kunigyste, šventąja tauta, įsigytąja liaudimi” (1 Pt 2, 9). Pasauliečių dalyvavimas trejopoje Kristaus tarnyboje, kaip kylantis iš priklausymo bažnytinei komunijai, turi būti patiriamas ir įgyvendinamas komunijoje ir komunijai. Šv. Augustinas sako: “Kaip dėl mistinės krizmos [chrisma] visi vadinamės krikščionimis [christiani], taip visi vadinamės kunigais, kadangi visi esame vienintelio Kunigo nariai” ²⁷.