Tarnybos, kylančios iš šventimų

22.  Pirmiausia Bažnyčioje egzistuoja sakramentinės tarnybos, t. y. tos, kurios kyla iš kunigystės sakramento. Viešpats Jėzus apaštalus pasirinko ir paskyrė būti Naujosios Sandoros tautos želmenimis ir naujos hierarchijos pradmenimis⁶⁵, skirdamas jiems užduotį mokyti visas tautas (plg. Mt 28, 19) bei ugdyti kunigiškąją tautą ir jai vadovauti. Apaštališkoji misija, kurią Viešpats Jėzus be paliovos paveda savo tautos ganytojams, yra tikra tarnyba, Naujajame Testamente apibūdinama reikšmingu “diakonijos” vardu. Nenutrūkstamoje apaštalų įpėdinystėje kunigai šventimų akimirką iš prisikėlusio Kristaus gauna Šventosios Dvasios charizmą, o drauge su ja - valdžią ir šventą galią veikti in persona Christi Capitis (Kristaus kaip Galvos vardu) ⁶⁶, kad skelbdami Evangeliją ir teikdami sakramentus tarnautų Bažnyčiai ir ją vienytų Šventojoje Dvasioje.

Sakramentinės tarnybos yra malonė ne tik tiems, kurie jas vykdo, bet pirmiausia visai Bažnyčiai. Jomis reiškiasi ir yra įgyvendinamas ypatingas dalyvavimo Jėzaus Kristaus kunigystėje tipas, nuo visų tikinčiųjų dalyvavimo joje krikštu ir sutvirtinimu besiskiriąs ne tik laipsniu, bet ir pačia esme. Antra vertus, kaip primena Vatikano II Susirinkimas, ministerinė kunigystė iš esmės nukreipta į karališkąją visų tikinčiųjų kunigystę ir skirta jai⁶⁷.

Todėl, siekdami laiduoti ir ugdyti komuniją Bažnyčioje, ypač įvairių, viena kitą papildančių tarnybų srityje, kunigai turi traktuoti savo pareigas ne kitaip, kaip tik tarnavimą visai Dievo tautai (plg. Žyd 5, 1), o pasauliečiai kunigų tarnybą turi pripažinti savo gyvenimui ir savo dalyvavimui Bažnyčios misijoje būtinu elementu⁶⁸.