Table of Contents | Words: Alphabetical - Frequency - Inverse - Length - Statistics | Help | IntraText Library |
Ioannes Paulus PP. II Christifideles Laici IntraText CT - Text |
Pasauliečių tarnybos, pareigos ir funkcijos
23. Išganomąją Bažnyčios misiją pasaulyje įgyvendina ne tik tie, kurie tai daro šventimų galia, bet ir visi pasauliečiai. Krikšto ir savito pašaukimo galia jie kiekvienas savo mastu dalyvauja kunigiškojoje, pranašiškojoje ir karališkojoje Kristaus tarnyboje.
Todėl ganytojai privalo pripažinti ir remti plėtotę tų tarnybų, pareigų ir funkcijų, kurias, remdamiesi krikšto, sutvirtinimo, o daugeliu atvejų ir santuokos sakramentiniu pagrindu, vykdo pasauliečiai katalikai.
Ganytojai, visada vadovaudamiesi Bažnyčios nauda ir prisitaikydami prie bendrosios teisės nuostatų, reikalui esant gali pavesti pasauliečiams apibrėžtas funkcijas, nors ir susietas su ganytojo pareigomis, bet nereikalaujančias šventimų. Kanonų teisės kodekse pasakyta: “Kai verčia Bažnyčios poreikis, trūkstant dvasininkų, taip pat ir pasauliečiai, nors ir nebūdami lektoriais arba akolitais, juos pavaduodami gali atlikti tam tikras pareigas, būtent: eiti Žodžio tarnybą, vadovauti liturginėms maldoms, teikti krikštą, taip pat dalyti šventąją Komuniją pagal teisės nuostatus” 69.
Tačiau pats tų užduočių vykdymas pasauliečio nepaverčia ganytoju, nes ši tarnyba kyla ne iš užduočių vykdymo, bet iš kunigystės sakramento. Tik kunigystės šventimai lemia, kad sakramentinė tarnyba yra dalyvavimo Kristaus - Galvos ir Ganytojo - tarnyboje ir jo amžinojoje kunigystėje ypatinga forma70. Vykdyti kai kurias funkcijas pavaduojant ganytoją įgalina tiesiogiai ir formaliai iš paties ganytojo gautas oficialus įgaliojimas, o konkrečiai jos įgyvendinamos vadovaujant bažnytinei valdžiai71.
Pastarasis Sinodas atskleidė plačią ir reikšmingą krikštytųjų tarnybų, pareigų ir funkcijų Bažnyčioje situacijos panoramą. Tėvai didžiai įvertino pasauliečių vyrų ir moterų indėlį į evangelizacijos darbą, į laikinosios tikrovės pašventinimą ir atgaivinimą krikščioniškąja dvasia, taip pat jų kilnų ryžtą pavaduoti ganytojus išimtinėse situacijose ir nuolat to reikalaujančiomis aplinkybėmis72.
Susirinkimo paskelbtas liturginis atsinaujinimas padėjo pasauliečiams gyviau įsisąmoninti savo vaidmenį vykdant ir parengiant liturgines funkcijas, jie noriai ėmėsi su tuo susijusių pareigų. Juk liturgija yra šventosios apeigos, atliekamos ne vieno kunigo, bet viso tikinčiųjų būrio. Tad natūralu, kad pasauliečiai gali atlikti veiksmus, kurie nėra griežta sakramentinės tarnybos prerogatyva73. Kitas žingsnis - pasauliečių perėjimas nuo faktinio liturginių funkcijų vykdymo prie angažavimosi Žodžio skelbimui ir pastoracijos darbui - įvyko jau spontaniškai74.
Tačiau, be pozityvių įvertinimų, Sinodo diskusijose netrūko ir kritinių pastabų, liečiančių nekritišką švaistymąsi terminu “tarnyba”, visuotinės ir hierarchinės kunigystės painiojimą arba sulyginimą, tam tikrų bažnytinių nuostatų ir normų nepaisymą, pernelyg laisvą “pavadavimo” interpretaciją, pasauliečių “klerikalizavimą”. Taip pat atkreiptas dėmesys į riziką Bažnyčioje de facto sukurti tarnybų struktūrą, lygiagrečią tai, kuri pagrįsta kunigystės sakramentu.
Sinodo Tėvai išreiškė įsitikinimą, kad, norint išvengti panašių situacijų, reikia aiškiai ir tiksliai, vartojant tikslią terminiją75, apibrėžti Bažnyčios misijos vienybę, kurioje dalyvauja visi krikštytieji, taip pat esminį skirtumą tarp ganytojo tarnybos, kylančios iš kunigystės sakramento, ir kitų rūšių tarnybų, pareigų ir funkcijų, vykdomų Bažnyčioje krikšto ir sutvirtinimo galia.
Tad pirmiausia reikia, kad ganytojai itin rūpestingai pasauliečiams aiškintų, jog jiems patikėtos tarnybos, pareigos ir funkcijos grindžiamos krikštu. Maža to, ganytojai privalo būti budrūs, kad neįvestų “išimtinių situacijų” arba “pavadavimo būtinybės situacijų” ten, kur nėra tam objektyvaus pagrindo arba kur galima to išvengti racionaliau planuojant sielovados darbą.
Pasauliečiai gali vykdyti įvairias tarnybas, pareigas ir funkcijas, jiems derančias liturgijoje, tikėjimo perdavime ir sielovadinėse Bažnyčios struktūrose, bet jos turi būti suderintos su jų savitu pasaulietišku pašaukimu, kitokiu negu pašaukimas sakramentinei tarnybai. Tai primena paraginimas “Evangelii nuntiandi”, dideliu mastu paakinęs pasauliečius įvairiopai bendradarbiauti
Bažnyčios gyvenime ir evangelizavimo misijoje: “Tikrasis jų evangelinio aktyvumo laukas yra plati ir labai sudėtinga politikos, visuomenės gyvenimo, ūkio sritis; toliau - kultūros, mokslo ir meno, tarptautinių santykių, masinio informavimo priemonių sritis; čia šliejasi kai kurios ypač atviros evangelizacijai sritys, būtent, meilė, šeima, vaikų ir jaunimo auklėjimas, profesinis darbas, žmonių kentėjimai. Juo daugiau bus pasauliečių, persisunkusių evangeline dvasia, atsakingų už tuos reikalus ir jiems aiškiai atsidėjusių, juo kompetentingiau pajėgs juos remti ir juo sąmoningiau suvoks pareigą angažuoti visas savo krikščioniškas jėgas, kurios dažnai lieka paslėptos, juo labiau tie reikalai tarnaus Dievo karalystės kūrimui ir išganymo Jėzuje Kristuje teikimui, nieko neprarasdami ir nemenkindami humanistinio efektyvumo” 76.
Sinodo Tėvai daug dėmesio skyrė lektorato ir akolitato pareigoms. Lotynų Bažnyčioje tos pareigos kadaise buvo tik etapai kelyje į sakramentinę kunigystę. Dabar Pauliaus VI motu proprio “Ministeria quaedam” (1972.VIII.15) pagrindu jos turi autonomiją bei pastovumą ir gali būti patikėtos taip pat pasauliečiams, bet tik vyrams. Tai patvirtina naujasis Kanonų teisės kodeksas77. Sinodo Tėvai išreiškė pageidavimą, kad “motu proprio” “Ministeria quaedam” būtų peržiūrėtas, atsižvelgiant į vietinių Bažnyčių poreikius, ir pirmiausia būtų nurodyti kriterijai, pagal kuriuos turėtų būti parenkami pasauliečiai kandidatai tam tikroms tarnyboms vykdyti” 78.
Ryšium su tuo buvo sudaryta speciali komisija, turinti ne tik įvykdyti Sinodo Tėvų pageidavimą, bet pirmiausia išsamiai išanalizuoti įvairiausias teologines, liturgines, teisines, pastoracines problemas, susijusias su šiandien pasauliečiams patikimų tarnybų suklestėjimu.
Kol komisija baigs darbą,
visos vietinės Bažnyčios, rūpindamosi, kad
bažnytinė praktika patikėti pasauliečiams tam tikras
pareigas būtų vykdoma tvarkingai ir teiktų pageidaujamų
vaisių, turi tiksliai laikytis teologinių principų, kuriuos
čia esame aptarę, pirmiausia atsimindamos esminį skirtumą
tarp sakramentinės kunigystės ir visuotinės kunigystės bei
iš to išplaukiantį skirtumą tarp tarnybų,
kylančių, viena vertus, iš kunigo šventimų ir, antra
vertus, iš krikšto ir sutvirtinimo.