Apaštališkas įsipareigojimas parapijoje

27.  Dabar būtina atidžiau apmąstyti pasauliečių komuniją ir dalyvavimą parapijos gyvenime. Pirmiausia atkreipsime visų pasauliečių vyrų ir moterų dėmesį į labai teisingus, įsidėmėtinus ir skatinančius Susirinkimo žodžius, užrašytus Dekrete apie pasauliečių apaštalavimą: “Bažnytinėse bendruomenėse jų veikla tokia reikalinga, kad be jos net ganytojų apaštalavimas negali pasiekti savo galutinio tikslo” ¹⁰⁰. Žinoma, šį radikalų teiginį reikia suvokti atsižvelgiant į “komunijos ekleziologiją”, anot kurios, visos tarnybos ir charizmos, skirtingos ir drauge viena kitą papildančios, yra savaip būtinos.

Pasauliečiai turi vis tvirčiau įsitikinti apaštališko įsipareigojimo savo parapijose reikšmingumu. Susirinkimas labai autoritetingai tvirtina: “Parapija teikia ryškų bendruomeninio apaštalavimo pavyzdį, kad ir kokios būtų žmonių skirtybės, visa suimdama į viena ir jungdama į Bažnyčios visumą. Pasauliečiai teįpranta veikti parapijoje, palaikydami glaudų ryšį su savo kunigais; teiškelia jie bažnytinėje bendruomenėje savo ir pasaulio problemas bei žmonių išganymo klausimus, kad būtų svarstomi ir sprendžiami bendromis pastangomis; pagal išgales teprisideda prie kiekvieno savo bažnytinės šeimos apaštalavimo ir misionieriavimo užmojo” ¹⁰¹.

Susirinkimo postulatas, liečiantis bendrą sielovados problemų aptarimą ir sprendimą, turi būti atitinkamai ir sistemiškai įgyvendintas platesniu, stipresniu ir ryžtingesniu parapijos sielovados tary-bų vertinimu; tai pagrįstai pabrėžė Sinodo Tė-
vai¹⁰².

Dabarties sąlygomis pasauliečiai gali ir privalo daug padaryti plėtodami savo parapijose autentišką bažnytinę komuniją ir žadindami pakilią misionierystę tarp netikinčiųjų ir tikinčių, bet metusių arba apleidusių krikščioniško gyvenimo praktiką.

Būdama Bažnyčia, įsikūrusi tarp žmonių, parapija gyvena ir veikia giliai įsitraukusi į žmonių bendruomenes, solidari su jų siekiais ir dramomis. Gana dažnai, ypač kai kuriuose kraštuose ir terpėse, pasitaiko žiaurių dezintegracijos ir dehumanizacijos procesų. Žmogus ten jaučiasi pamestas ir praradęs kryptį, bet jo širdis vis labiau trokšta patirti ir skleisti broliškesnes ir žmoniškesnes bendro gyvenimo formas. Parapija gali patenkinti tą troškimą, jei aktyviai dalyvaujant pasauliečiams lieka ištikima savo primykščiam pašaukimui ir misijai - būti pasaulyje tikinčiųjų komunijos “vieta”, o drauge ir visų žmonių pašaukimo gyventi komunijoje “ženklu” ir “įrankiu”; žodžiu, ji turi tapti visiems atvirais ir visiems tarnaujančiais namais, arba, kaip sakydavo popiežius Jonas XXIII, sodybos šuliniu, prie kurio visi ateina numalšinti troškulio.