PASAULIEČIŲ DALYVAVIMO BAŽNYČIOS GYVENIME FORMOS

28.  Pasauliečiai drauge su kunigais, vienuoliais ir vienuolėmis sudaro vieną Dievo tautą ir Kristaus kūną.

Tai, kad krikščionys yra Bažnyčios “nariai”, visai nemenkina to, kad kiekvienas jų yra “vienintelė ir nepakartojama” būtybė; atvirkščiai, tai garantuoja ir pagilina asmeninio unikalumo ir nepakartojamumo, kaip visos Bažnyčios turtingumo ir įvairovės versmės, prasmę. Juk Dievas Jėzuje Kristuje kiekvieną šaukia jo vardu. Jo kreipimasis: “Eikite ir jūs į mano vynuogyną” skirtas kiekvienam asmeniškai. Jis skamba: “Eik ir tu į mano vynuogyną!”

Šitaip kiekvienas, kaip vienintelis ir nepakartojamas, su savo “būti” ir “veikti” atsiduoda bažnytinės komunijos ugdymo tarnybai, o drauge pats kaip nuosavybę gauna bendrą visos Bažnyčios turtą. “Šventųjų bendravimas”, kurį išpažįstame Credo, remiasi tuo, kad visų gėris tampa kiekvieno gėriu, o kiekvieno gėris tampa visų gėriu. “Šventojoje Bažnyčioje, - sako šv. Grigalius Didysis, - kiekvienas remia visus ir visi yra parama kiekvienam.” ¹⁰³
 

Asmeninio dalyvavimo būdai

Būtina, kad kiekvienas pasaulietis katalikas visada būtų gyvai įsisąmoninęs esąs Bažnyčios narys arba asmuo, kuriam visų labui pavesta savita, nepakeičiama ir griežtai asmeninė užduotis. Šio teiginio fone Susirinkimo žodžiai apie absoliutų individualaus apaštalavimo būtinumą pasirodo kaip labai reikšmingi: “Apaštalavimas pavieniui, gausiai besiliejantis iš tikrai krikščioniško gyvenimo (plg. Jn 4, 14), yra visokio pasauliečių apaštalavimo, net grupinio, pradžia ir sąlyga, ir niekas negali jo atstoti. Šios rūšies apaštalavimui, visada ir visur vaisingam, o kai kuriomis aplinkybėmis vieninteliam tinkamam ir galimam, pašaukti ir įpareigoti be išimties visi pasauliečiai, net tie, kurie neturi progos ar galimybės veikti draugijose” ¹⁰⁴. Individualiame apaštalavime slypi didžiuliai turtai, kuriuos būtina atskleisti, kad išaugtų pasauliečių misijų energija. Būtent šio apaštalavimo būdo dėka Evangelijos spinduliavimas nepaprastai išplečiamas, nes pasiekia kiekvieną vietovę ir terpę, su kuriomis kasdien susiliečia konkretus pasauliečių gyvenimas. Antra vertus, kalbame apie nuolatinį, sujungtą su nuoseklia asmeninio gyvenimo ir tikėjimo derme ir ypač išraiškingą spinduliavimą, nes pasauliečiai katalikai, visiškai dalydamiesi su kitais gyvenimo ir darbo sąlygomis, vargais ir viltimis, gali pasiekti savo kaimynų, bičiulių ir bendradarbių širdis ir atverti jas visiems tikrovės matmenims, visai egzistencijos prasmei. O tai yra komunija su Dievu ir su žmonėmis.