Jungtinio dalyvavimo būdai

29.  Bažnytinė komunija, esanti ir veikianti paskirų asmenų darbuose, savitai pasireiškia jungtinėje katalikų pasauliečių veikloje, t.y. tokioje, kurioje solidariai ir atsakingai jie dalyvauja Bažnyčios gyvenime ir misijoje.

Naujausiaisiais laikais pasauliečių katalikų organizavimasis atgijo ir įgavo itin diferencijuotą pobūdį. Nors tikinčiųjų susivienijimai visada vienaip ar kitaip reiškėsi Bažnyčios istorijoje - apie tai lig šiol liudija įvairios brolijos, tretieji ordinai ir draugijos, - naujausiaisiais laikais toji sritis itin pagyvėjo, kai atsirado ir išsiplėtė gausūs ir labai įvairūs junginiai: draugijos, grupės, bendruomenės ir sąjūdžiai. Galime tiesiog kalbėti apie naują pasauliečių katalikų susivienijimų epochą.

Iš tiesų “šalia tradicinių susivienijimų, o kartais tiesiog iš jų šaknų išaugo nauji sąjūdžiai ir draugi-jos su savitu pobūdžiu ir tikslais; didelis turtas ir gausūs ištekliai, kuriais Šventoji Dvasia gaivina Bažnyčią, taip pat didelis pasauliečių kilniaširdiškumas ir organizaciniai sugebėjimai” ¹⁰⁵.

Pasauliečių susivienijimai dažnai tarpusavyje skiriasi organizavimo, auklėjimo krypties ir būdų bei veiklos srities atžvilgiu. Tačiau visuotinai ir giliai sutampa juos gaivinantis tikslas - atsakingai dalyvauti Kristaus Evangeliją kaip žmonių vilties ir visuomenės atsinaujinimo versmę skelbiančios Bažnyčios misijoje.

Pasauliečių susivienijimai, siekiantys dvasinių ir apaštališkų tikslų, turi daugelį motyvų ir patenkina daugelį poreikių. Tuo pasireiškia žmogaus visuomeninė prigimtis ir įgyvendinamas poreikis didinti jo veiklos apimtį ir veiksmingumą. “Kultūrinė” įtaka, visų kitų aplinkos ir visuomenės pokyčių versmė, akstinas, vaisius ir ženklas, gali atsirasti ne tiek dėl paskirų žmonių, kiek dėl “visuomeninio subjekto”, t. y. kokios nors grupės, bendrijos, susivienijimo ar sąjūdžio veiklos. Tai ypač tinka pliuralistinei ir susisluoksniavusiai visuomenei (su tokiomis susiduriame visame pasaulyje) arba ypač sudėtingoms ir sunkioms situacijoms.
Antra vertus, įvairūs jungtinės pasauliečių veiklos būdai, ypač sekuliarizuotame pasaulyje, daugeliui žmonių nepaprastai padeda krikščioniškai gyventi pagal Evangelijos reikalavimus ir įsipareigoti misijoms bei apaštalavimui.Tačiau, be šių motyvų, pasauliečių jungimąsi grindžia ir implikuoja teologinis motyvas - Vatikano II Susirinkimo aiškiai pripažintas ekleziologinis principas, jungtiniame apaštalavime matantis Bažnyčios komunijos ir vienybės su Kristumi ženklą¹⁰⁶.

Tai “ženklas”, įvairių rūšių susivienijimuose turintis pasireikšti per “komuniją” tiek vidaus, tiek išorės santykiuose platesniame krikščionių bendrijos kontekste. Būtent tas ekleziologinis principas, viena vertus, aiškina pasauliečių turimą “teisę” jungtis, antra vertus, nurodo reikalą turėti kriterijus, nustatančius tų junginių bažnytinį autentiškumą.

Pirmo svarbumo reikalas yra pripažinti tikinčiųjų laisvę jungtis Bažnyčioje. Ta laisvė yra autentiška teisė, o ne kokia nors vadovybės nuolaida. Ji kyla iš krikšto kaip sakramento, šaukiančio pasauliečius aktyviai dalyvauti Bažnyčios komunijoje ir misijoje. Susirinkimas kalba apie tai labai raiškiai: “Palaikydami reikiamus santykius su bažnytine vyresnybe, pasauliečiai turi teisę steigti sąjungas, jas tvarkyti ir joms priklausyti” ¹⁰⁷. Tą teisę garantuoja ir naujojo Kodekso nurodymai: “Tikintieji, siekdami meilės, maldingumo arba krikščioniškojo pašaukimo pasaulyje gaivinimo tikslų, turi teisę steigti sąjungas ir joms vadovauti, taip pat šaukti susirinkimus tiems tikslams bendrai pasiekti” ¹⁰⁸.

Taigi tai yra Bažnyčios vadovybės pripažinta ir garantuota laisvė, o ja galima naudotis visada ir vien Bažnyčios komunijoje. Todėl pasauliečių teisė jungtis lieka esmiškai susieta su komunijos gyvenimu ir pačios Bažnyčios misija.