Ganytojų tarnavimas komunijai

31.  Bažnyčios ganytojai, kad ir susidurdami su galimais ir suprantamais sunkumais, susijusiais su esamų susivienijimų veikla arba naujų atsiradimu, negali vengti tarnybos, kylančios iš jų autoriteto, ne tik Bažnyčios, bet ir pačių pasauliečių susivienijimų labui. Šia prasme įvertinimo procesą turi lydėti vadovavimas ir ypač padrąsinimas pasauliečių susivienijimams plėtotis Bažnyčios komunijoje ir misijoje.

Ypač rekomenduotina, kad kai kurie nauji susivienijimai ir sąjūdžiai, atsižvelgus į jų tautinį arba tarptautinį mastą, būtų kompetentingos bažnytinės vadovybės oficialiai pripažinti ir aiškiai patvirtinti. Susirinkimas sako: “Pasauliečių apaštalavimo santykiai su hierarchija gali būti įvairūs, priklausomai nuo apaštalavimo formų ir objektų. [...] Kai kurias pasauliečių apaštalavimo formas hierarchija vienu ar kitu būdu pabrėžtinai pripažįsta. Be to, kai Bažnyčios bendrasis gėris to reikalauja, bažnytinė vyresnybė gali pasirinkti kai kurias apaštalavimo formas bei užmojus, tiesiogiai siekiančius dvasinio tikslo, ir juos specialiai remti, prisiimdama už juos ypatingą atsakomybę” ¹¹⁶.

Iš įvairių pasauliečių apaštalavimo formų, turinčių ypatingą santykį su hierarchija, Sinodo Tėvai pirmiausia išskyrė Katalikų Veikimo sąjūdžius ir draugijas. Jame "pasauliečiai laisvai pasirinkę jungiasi į organišką ir patvarią struktūrą, kad, veikiami Šventosios Dvasios, drauge su vyskupu ir kunigais savo pašaukimui deramu būdu,  vartodami specifinį metodą, ištikimai ir aktyviai tarnautų visos krikščionių bendruomenės tvirtėjimui, sielovados projektams ir visų gyvenimo sričių gaivinimui Evangelijos dvasia” ¹¹⁷.

Popiežinė pasauliečių taryba įgaliota sudaryti Apaštalų Sosto oficialiai pripažintų susivienijimų sąrašą ir drauge su Krikščionių vienybės sekretoriatu nustatyti pagrindines sąlygas patvirtinti ekumeniniams susivienijimams, kurių daugumą sudarytų katalikai, o mažumą - nekatalikai, ir pagrindą, kuriuo remiantis reikėtų duoti neigiamą atsakymą¹¹⁸.

Visi, tiek ganytojai, tiek tikintieji, turime pareigą plėtoti ir stiprinti įvairių pasauliečių susivienijimų  broliškus ryšius ir santykius, pagrįstus pagarba, nuoširdumu ir bendradarbiavimu.Tik šitaip visa gausybė dovanų ir charizmų, kuriomis Dievas mus apdovanoja, galės būti vaisingai ir tvarkingai pasitelkta bendrų namų statybai. “Kad solidariai statytume bendrus namus, reikia visiškai atmesti antagonizmo ir ginčų dvasią, verčiau lenktyniauti abipuse pagarba (plg. Rom 12, 10), prielankumu, noru pirmiems pradėti bendradarbiauti kantriai ir toliaregiškai, pasiryžus aukoms, kurių tam gali prireikti.” ¹¹⁹

Dar kartą įsiklausykime į Jėzaus žodžius: “Aš esu vynmedis, o jūs šakelės” (Jn 15, 5), dėkodami Dievui už didžią bažnytinės komunijos dovaną, laike atspindinčią amžiną ir neišsakomą triasmenio Dievo meilę. Šios dovanos įsisąmoninimas turi jungtis su stipriu atsakomybės jausmu. Juk tai dovana, kuri įpareigoja, gyvenant augančioje komunijoje, gausinti ją kaip evangelinius talentus.

Atsakingas santykis su komunijos dovana pirmiausia pasireiškia uolia pastanga įveikti kiekvieną susiskaldymo ir prieštaros pagundą, pavojingą krikščionių gyvenimui ir apaštališkam įsipareigojmui. Su skausmu ir nusistebėjimu apaštalas Paulius sako: “Turiu omenyje tai, kad iš jūsų yra tokių, kurie sako: ‘Aš esu Pauliaus’, ‘aš - Apolo’, ‘aš - Kefo’, ‘o aš - Kristaus’. Argi Kristus padalytas?” (1 Kor 1, 12-13); šie žodžiai nepaliauja skambėję kaip priekaištas dėl Kristaus kūno draskymo. Tad jus visus tepasiekia primygtinis apaštalo kreipimasis: “Broliai, Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu maldauju jus, kad visi vienaip sutartumėte ir  pas jus nebūtų susiskaldymų, kad būtumėte vienos dvasios ir vienos minties” (1 Kor 1, 10).

Šitaip bažnytinės komunijos gyvenimas tampa ženklu pasauliui ir patrauklia galia, vedančia į tikėjimą Kristumi: “Kaip tu, Tėve, manyje ir aš tavyje, tegul ir jie bus viena mumyse, kad pasaulis įtikėtų, kad tu esi mane siuntęs” (Jn 17, 21).Taip ši komunija atsiveria misijų veiklai, negana to, pati tampa misija.