Gerbti neatimamą teisę gyventi

38.  Tikras asmens kilnumo pripažinimas reikalauja gerbti, ginti ir skleisti žmogaus asmens teises. Kalbame apie prigimtines, visuotines ir nepažeidžiamas teises; niekas, joks žmogus, grupė, valdžia ar valstybė negali jų pakeisti, juo labiau panaikinti, nes jos kyla iš paties Dievo.

Asmens neliečiamumas, atspindintis absoliutų paties Dievo neliečiamumą, pirmiausia ir esmiškai reiškiasi žmogaus gyvybės neliečiamumu. Visuotinai paplitę pasisakymai už tokias žmonių teises, kaip, pvz., teisė į gydymą, būstą, darbą, šeimą ir kultūrą, nors ir pagrįsti, vis dėlto yra melagingi ir iliuziški, jei ko ryžtingiausiai negina teisės gyventi - pirmos ir pagrindinės teisės, visų kitų asmens teisių sąlygos.

Bažnyčia niekad nėra pasidavusi, regėdama visų rūšių pažeidimus, nukreiptus prieš kiekvieno žmogaus turimą teisę gyventi, nesvarbu, ar jie kiltų iš paskirų individų, ar iš pačios valdžios. Žmogiškoji būtybė šią teisę turi visais savo vystymosi tarpsniais, nuo pradėjimo akimirkos iki natūralios mirties, ir visomis sąlygomis, taigi nepriklausomai nuo to, ar yra sveika, ar serga, veiksni ar luoša, turtinga ar beturtė. Vatikano II Susirinkimas sako aiškiai ir tiesiai: “Visi dalykai, priešingi pačiai gyvybei - žmogžudystės, genocidas, abortas, eutanazija ir laisva savižudybė; visi dalykai, pažeidžiantys žmogaus asmens neliečiamumą - nežmoniškos gyvenimo sąlygos, savavališkas įkalinimas, deportacijos, vergovė, prostitucija, moterų ir jaunuolių prekyba; įvairios nežmoniškos darbo sąlygos, kuriomis darbininkai traktuojami kaip gryni pelno įrankiai, o ne laisvi ir atsakingi asmenys; visi šie ir panašūs dalykai yra gėdingi; žalodami žmogiškąją civilizaciją, jie labiau suteršia tuos, kurie juos vykdo, negu tuos, kurie dėl to kenčia. Visi šie dalykai griežčiausiai prieštarauja Kūrėjo garbei” ¹³⁷.

Nors dėl pačios savo misijos ir atsakomybės visi žmonės pašaukti pripažindami kiekvienos žmogiškos būtybės asmens kilnumą ginti jos teisę gyventi, kai kurie pasauliečiai tam kviečiami ypatingu pagrindu, kaip antai tėvai, auklėtojai, sveikatos apsaugos darbininkai, ekonominės ir politinės valdžios atstovai.

Didžiadvasiškai ir su meile priimdama kiekvieną žmogišką gyvybę, ypač silpną ir ligotą, Bažnyčia įgyvendina esminį savo misijos matmenį, juo būtinesnį, juo labiau įsiviešpatauja “mirties kultūra”. Juk Bažnyčia tvirtai tiki, kad “žmogaus gyvybė, nors silpna ir kenčianti, visada yra nuostabi Dievo gerumo dovana. Prieš pasaulį temdantį pesimizmą ir egoizmą Bažnyčia stoja gyvybės pusėje: kiekviename žmogaus gyvenime ji moka atskleisti spindesį to “Taip”, to “Amen”, kuris yra pats Kristus (plg. 2 Kor 1, 19; Apr 3, 14). Tam pasaulį užtvindančiam ir slegiančiam “Ne” ji priešina gyvą “Taip”, šitaip gindama žmogų ir pasaulį nuo tų, kurie rezga pinkles gyvybei ir ją žudo” ¹³⁸. Būtent pasauliečiams, kurie ar dėl pašaukimo, ar dėl profesijos tiesiogiai dalyvauja gyvybės priėmime, dera rūpintis, kad Bažnyčios “Taip” žmogaus gyvybei būtų konkretus ir veiksmingas.

Didžiulė biologijos ir medicinos pažanga, lydima stebinančios technologijos galios, šiandien sukūrė naujas galimybes ir naują atsakomybę už žmogaus gyvybę. Žmogus šiandien gali ne tik “stebėti”, bet ir manipuliuoti žmogiškąja gyvybe nuo jos pradžios ir pirmų vystymosi tarpsnių.

Žmonijos sąžinė negali šalintis ar nepaisyti gigantiškos technologijos galios plėtros; technologijos galimybės valdyti gyvybės tęsimo mechanizmus ir pirmas žmogaus gyvenimo fazes vis didėja. Šiandien labiau negu kada nors ir šioje srityje žmogų gelbsti tik išmintis ; ja remdamasis jis galėtų savo mokslinius tyrimus ir praktinius veiksmus tvarkyti protingai ir su meile, tausodamas ir net gerbdamas kiekvienos žmogiškos būtybės asmeninį kilnumą nuo pirmos egzistavimo akimirkos. Šitaip būna tuomet, kai mokslas ir technika atsideda gyvybės gynimui ir ligų gydymui garbingomis priemonėmis, pradedant ankstyviausiais vaisiaus gyvavimo tarpsniais, savo garbingumo vardan atmesdami kišimąsi, sukeliantį genetinio paveldo pokyčius individams ir ištisoms žmonių kartoms¹³⁹.

Pasauliečiai, įvairiais būdais ir mastais įsitraukę į mokslo, technikos, medicinos darbą, taip pat į visuomeninę, įstatymų leidybos ar ūkinę veiklą, turi drąsiai priimti naujų bioetikos problemų iššūkius. Anot Sinodo Tėvų, “krikščionys neturi tapti mokslo ir technologijos laimėjimų vergais, jie turi atsakingai juos valdyti. [...] Anų moralinių iššūkių potencialus šaltinis yra naujos didžiulės technologinės galimybės, grasinančios ne tik pagrindinėms žmogaus teisėms, bet ir pačiai žmonių giminės biologinei esmei. Tokioje perspektyvoje svarbiausia, kad pasauliečiai krikščionys, padedami visos Bažnyčios, prisiimtų užduotį grąžinti kultūrai autentiško humanizmo principus, idant žmogaus teisių skleidimas ir gynimas galėtų remtis dinamišku ir patikimu pačios jų esmės pamatu, žmonėms apreikštu skelbiant Evangeliją” ¹⁴⁰.

Šiandien visi turi stengtis išlikti kuo budresni valdžios, ypač technologinės valdžios, koncentracijos atžvilgiu. Šis reiškinys palankus  manipuliacijoms, susijusioms ne tik su biologine žmogaus esme, bet ir su žmonių sąžinėmis ir gyvenimo modeliais, šitaip stiprindamas diskriminaciją ir ištisų tautų marginalizaciją.